Štai ir viskas. Padarėme, ką galėjome. Galbūt net šiek tiek pranokome save. Atradome daugybę nuostabių žmonių visuose Lietuvos kampeliuose. Jie patikėjo savimi ir Lietuva. Ir nesvyruodami stojo į talką. Visą šį laiką virš mūsų sklandė sąjūdinė dvasia. Ta pati antlaikiška dvasia, kuri įkvėpė sukurti stebuklą prieš trisdešimt metų.
Brangūs Bendražygiai, ačiū Jums už pasiaukojamą triūsą dėl TOS… Vienintelės mūsų Lietuvos.
Darbas atliktas. Jį nudirbus atėjo palengvėjimas ir ramybė. Tylaus laukimo metas. Dabar tarsite savo žodį Jūs, lietuviai – savo kilme arba dvasia, visi, kuriems Lietuva yra mylima Tėvynė. Jos likimas ir ateitis – tik Jūsų rankose. Tik nuo Jūsų priklausys, ar panorėsite susigrąžinti savo valstybę. Prieš apsispręsdami, kam atiduoti savo balsą, vis dėlto pagalvokite ir prisiminkite, kad iš tikrųjų sakote TAIP arba NE ne mūsų Nacionaliniam susivienijimui. Jums teks atsakyti sau patiems: norite toliau merdėti be tikėjimo ir vilties kaip svetimi savo pačių žemėje prašalaičiai, ar pagaliau pakelsite galvas ir vėl tapsite šeimininkais Jums nuo amžių priklausančioje Tėvynėje, kad ši atsikeltų naujam gyvenimui ir drąsiai žvelgtų į nežinomos, paslaptingos, turbūt pavojingos, tačiau bekraštės ir todėl nešančios Viltį ateities tolius?
Nuoširdžiai trokštame ir stengėmės, kad auštantį spalio 12-osios rytą visi galėtume pasitikti jau kitokioje Lietuvoje.
Kad ir koks bus Jūsų apsisprendimas ir pasirinkimas, mes dirbsime toliau. Ir, jeigu prireiktų, vėl lauksime. O kodėl lauksime – tegul atsako kreipiantis į Jus atmintyje šią akimirką savaime iškilę puikaus eilėraščio apie Amžinąjį Laukimą žodžiai:
Lietuva prie istorijos ežero
Basnirčia per degantį lauką
Su beržynais vienplaukiais
Pro ašaras nematau
Bet žinau – visad laukia…
Paskutinė politinė reklama.
Platinama neatlygintinai.