Situacija energetikos ir ypač elektros sektoriuje ir nenoras bei nesugebėjimas iš esmės spręsti problemas kaip niekada aiškiai atskleidė tikrąją ES prigimtį: tai ne politinė suverenių tautų ir valstybių bendrija, bet galingiausių korporacijų interesus aptarnaujanti globalaus ekonominio valdymo erdvė.
Ši ES praktiškai neturi nieko bendro su vieningos Europos tėvų puoselėta demokratine laisvų tautų ir lygių valstybių sąjunga, kurioje neturėjo būti vyresniųjų ir jaunesniųjų „brolių“ ir „seserų“.
Aklai taikomas „laisvosios rinkos“ mechanizmas yra pagrindinis šios erdvės valdymo ir jos išteklių užvaldymo ir nusavinimo įrankis. Jis veikia kaip savotiškas siurblys, kurio paskirtis yra „pumpuoti“ šios teritorijos, pirmiausia naujųjų šalių, išteklius – gamtos turtus ir ypač geriausia darbo jėga pagrįstai laikomus išsilavinusius ir kvalifikuotus tų šalių žmones.
Todėl neverta stebėtis, kad ne tik stiprėja įtampos ir konfliktai tarp naujųjų ir senųjų ES narių, bet nuo tokios „vienybės“ jau pavargo ir ES senbuvių piliečiai, kurie mato smunkantį jų gyvenimo lygį kartu stebėdami augančius stambiųjų korporacijų pelnus ir nesąžiningai uždirbtus saujelės privilegijuotųjų turtus.
Tokia ES braška per visas siūles. Ją gali išgelbėti tik esminė pertvarka.