Revoliucijos skiriasi, bet kartu yra nuostabiai panašios. Tautinių jėgų pergalė Olandijos provincijų rinkimuose pribloškė globalistinį šalies elitą (skaityti, pvz., ČIA). Valdantieji prarado aukštuosius parlamento rūmus. Žinia sukrėtė ir globalistinius ES sluoksnius. Jie pagrįstai tautininkų pergalę Olandijoje laiko bėdą pranašaujančiu ženklu prieš artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Visų šalių žiniasklaida tiesiog springsta nuo tos žinios ir gyvai ją aptarinėja. Juk visi ne tik jaučia, bet aiškiai supranta ir pripažįsta, kad vyksta ir vis stipresniais smūgiais kartojasi geopolitinis žemės drebėjimas, galintis po savo griuvėsiais palaidoti ES ir ypač – silpniausias ir labiausiai pažeidžiamas jos šalis.
Na, o Lietuva… BNS parengtą žinią apie rinkimų rezultatus portalai paskelbė ir greitai nuskandino naujienų sraute. Trumpas reportažas parodytas LNK žinių laidoje. Atrodo, tai ir viskas. Jokių diskusijų ir aptarimų, kas įvyko. Iškalbingiausia yra LRT tyla. Nacionalinis transliuotojas neskelbia „ideologiškai nepatogių ir žalingų“ žinių. Net tokių, kurias pamatyti ir išgirsti jį išlaikanti šalies visuomenė tiesiog privalo. Juk tai žinios, tiesiogiai susijusios su pačios Lietuvos valstybės išlikimu ir ateitimi.
Galima retoriškai paklausti: kokia nauda ir prasmė slėpti žinias, liudijančias ES krizę? Ar šitoks slėpimas sustabdys vykstantį Sąjungos irimą ir byrėjimą? O gal yra kaip tik priešingai: ES galintys ir norintys gelbėti Lietuvos piliečiai šito nepadarys ir liks pasyvūs stebėtojai vien todėl, kad, negaudami objektyvių žinių apie ją kamuojančias bėdas ir užliūliuoti propagandinio LRT melo apie Sąjungos tvirtumą ir jos laukiančią šviesią ateitį, paprasčiausiai neįvertina iškilusio pavojaus masto ir rimtumo? Šalies žiniasklaidoje Olandijos rinkimai buvo beveik nutylėti dėl paniškos „euroentuziastingų“ ideologinių propagandininkų baimės, kad šalies piliečiai sužinos apie jų rezultatus ir – koks siaubas! – susimąstys, ką tai reiškia.
Šia prasme gyvename lygiai taip pat, kaip gyvenome tarybų Lietuvoje iki Sąjūdžio. Pirmasis darbas ryte būdavo nulėkti į spaudos kioską ir nusipirkti maskvietiškus laikraščius. Juose virė aršios, gyvos ir labai įdomios diskusijos apie „pertvarką“, TSRS problemas ir padėtį, svarstyti gelbėjimosi planai. Tuo pat metu „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“ paprasčiausiai kėlė žiovulį. Rašė taip, lyg niekas pasaulyje nevyktų ir nesikeistų. Nuo ideologiškai teisingų „optimistinių“ rašinių dvokė užakusia pelke. Tokia pat pelkė telkšo ir šių dienų Lietuvos (bet ne lietuviškos, nes jai tautos ir valstybės reikalas ir likimas nerūpi) žiniasklaidoje.