Diskusijos Šiauliuose metu reaguodama į mano išsakytą dalykišką ir teisingą pastabą, kad vilkinamos ir nepakankamos Vakarų šalių paramos krauju plūstančiai ir beatodairiškai niokojamai Ukrainai
kaina yra ukrainiečių gyvybės ir augantys griuvėsių kalnai, R. Juknevičienė nesugalvojo nieko gudresnio kaip panaudoti seną konservatorišką triuką. Neišdrįsusi tiesiai apkaltinti proputiniškumu mestelėjo klastingą ir suktą užuominą, kad siekiančių tik „Ukrainos nepralaimėjimo“ Šolco, Baideno ir panašių dviveidžių kritika esanti „paslėpto antivakarietiškumo“ išraiška, rodanti entuziastingos ir karštos meilės Vakarams trūkumą.
Kaip pažįstamai komjaunuoliška. Šia niekinga ir kokčia užuomina R. Juknevičienė parodė, kad keičiantis politinėms iškaboms ir retorikai gali nei kiek nepasikeisti mąstymo būdas ir kalbėjimo stilius. Ši politikė okupacijos laikais jau buvo išmokyta aklai paklusti kiekvienam Kremliaus vadų žodžiui ir kaltinti nelojalumu kiekvieną nepakankamai entuziastingą, nedraskantį iš uolumo marškinių ant krūtinės komunizmo statytoją. Komunizmo ir jo statytojų nebėra. Bet antrąja prigimtimi virtę mąstymo ir kalbėjimo įpročiai niekur nedingo. Senoji schema veikia toliau, pasikeitė tik iškabos, pavadinimai ir vertinamieji ženklai. Tai vadinama mechanine mąstymo ir kalbėjimo inversija, arba tų pačių dalykų tiesmukišku apvertimu aukštyn kojomis.
Todėl atsakiau ne tik asmeniškai. Tegul tai bus suvokta ir vertinama kaip konservatorių viršūnių dešimtmečiais juodintų, šmeižtų, žemintų ir uitų visų patriotiškų Lietuvos piliečių atsakas. Apie tikruosius vatnikus ir „išvaduotojo“ Putino laukiančius išdavikus — atskira kalba.
Buvau, esu ir liksiu tvirtas ir nuoseklus narystės ES ir NATO šalininkas ir rėmėjas. Bet niekada nebūsiu konformistiškas šliužas ir pataikūnas, aklai pritariantis bet kuriam klaidingam ar net gėdingam didžiųjų Vakarų valstybių vadovų žingsniui, kokių apsčiai žengta per du dešimtmečius santykiuose su Rusija. Neleisiu sau bailiai ir nerišliai mekenti teisindamas tuos, kurie šėrė Putino karo mašiną ir toliau užkulisiuose lošia su juo neaiškią ir Lietuvai pavojingą geopolitinės „partnerystės“ partiją. Čia glūdi ne tik mane ir R. Juknevičienę, bet ir NS bei konservatorius skirianti neperžengiama vertybinė praraja. Mes — provakarietiška ir proeuropietiška, bet ne konformistų ir pataikūnų partija. NS — tikrų valstybininkų partija. Skirtumas esminis.
Politinė reklama, primenanti, kad alternatyva yra ir dabar jau tereikia ateiti į Europos Parlamento rinkimus birželio 9 dieną ir rinktis Nacionalinį susivienijimą (nr. 15) ir lietuviškos Lietuvos išsaugojimą.
O tokia reakcija debatų Šiauliuose metu buvo būtina žinant, kokio masto patriotiškų žmonių išnaudojimu ir kvailinimu užsiima ponia Juknevičienė ir panašūs politiniai veikėjai. Plačiau apie tai – tekste, kurio nuoroda komentare.