Vytautas Radžvilas. Tikro mero belaukiant

Apžvelgdamas kandidatų į Lietuvos sostinės Vilniaus merus rikiuotę didysis Platonas neabejotinai mąstytų ir vertintų, kuris iš jų geriausiai atitinka jo Idėjų pasaulyje turinčią egzistuoti Mero idėją. Mąsliai svertų, kuris iš jų yra labiausiai priartėjęs prie tobulo Miesto valdytojo provaizdžio. Ir jis neabejotinai pasakytų – Vilniui pasisekė. Garbingas Gedimino miestas pagaliau turi progą išsirinkti tikrą merą. Tai reiškia – tikrą politiką. Ne ūkininką ar kultūrininką, bet būtent politiką.

Kiekvienam, nors akies krašteliu stebėjusiam priešrinkiminius debatus, vilniečiui ar Lietuvos piliečiui negali kilti net abejonės šešėlis: šis siekiantis sostinės mero filosofas ir politologas puikiai išmano miesto ūkio ir kultūros reikalus ir, tiesa sakant, dalykiškumu ir kompetencija ne tik nenusileidžia „praktiškiesiems“ kandidatams, bet ir juos gerokai pranoksta.

Šito užtenka būti geru meru. Tačiau Lietuvos sostinei reikia ir ji verta daugiau. Reikalingas tikras meras-politikas, kuris matytų ne tik nesutvarkytas gatves ir nenušienautas parkų vejas. Politikas pirmiausia turi matyti gyvus žmones – vilniečių bendriją kaip vieningą ir vientisą pilietinį kūną. Būtent šis kūnas privalo būti mero nuolatinio dėmesio ir kasdienio rūpesčio lauko centre. Tikras meras turi būti išsilavinęs ir plataus akiračio politikas, turintis vaizduotės dovaną. Toji dovana – be galo retas gebėjimas ir galia įsivaizduoti savo bendruomenę ir gyvą jos narių tarpusavio santykių viziją kuo tolimesnei ateičiai. Kad ja vadovaudamasis galėtų planuoti, iš anksto numatyti ir kurti savo miestą ne tik rytojaus dienai, bet visai amžinybei.

Tikras meras visada supras, kad reikia „humanizuoti“ ne gatves. Užtenka pasirūpinti, kad jos būtų kuo tvarkingesnės ir patogesnės žmonėms. Daiktai nėra ir negali būti humanizuojami. Tačiau protingai ir su meile padaromi bei naudojami jie gali sužmoginti – sušildyti ir sušvelninti – miesto žmones ir jų tarpusavio santykius.

Vertindami Vilniaus gatves Vytautas Sinica su komanda puikiai įvertins, kurios prašosi remonto. Bet tuo pat metu jis regės žmones – savo mylimą vilniečių bendriją. Ir neabejotinai paklaus savęs: ar tikrai būtina gerinti visai pusėtiną ar net išpuoselėtą gatvę Vilniaus centre, kai atokesniame rajone netrūksta beviltiškai apleistų gatvių, virtusių automobilių kapinėmis? Ir supras tai, ko nesupranta joks kitas kandidatas į sostinės mero postą: gatvių tvarkymas yra ne tik ūkinis, bet dar labiau politinis reikalas. Ūkinis jis yra tiek, kiek svarbu sutvarkyti gatvę kuo geriau ir pigiau. Bet klausimas, kurią gatvę tvarkyti, yra politinis. Mat jeigu lėšos bus skiriamos „humanizuoti“ ir taip padorią gatvę Vilniaus centre, jų neliks vienos ar net kelių beviltiškai apleistų gatvių miesto pakraščiuose tvarkymui. Ir tai bus kur kas blogiau, negu paprastas neūkiškumas.

Politika čia reiškia štai ką: gyvenantis gerų ir puoselėjamų gatvių kvartale vilnietis, neišleisdamas nei cento ir nepajudindamas nei piršto, darysis vis turtingesnis. Mat jo namas ar butas bus prestižiniu vadinamame rajone. Ir priešingai, gyvenantis vis labiau apleidžiamų ir nudrengtų gatvių kvartale miesto bendruomenės žmogus, be menkiausio jo aplaidumo ar kaltės, savaime darysis vis didesnis vargšas. Juk jo būsto santykinė vertė nesustabdomai menks. Keli dešimtmečiai tokio „ūkiško“, o iš tikrųjų trumparegiško ir egoistiško valdymo sunaikins miestą. Gyvas ir vientisas miesto bendruomenės audinys bus suardytas. Sostinė virs izoliuotų ir susvetimėjusių vieni kitiems turtuolių ir vargšų getų konglomeratu. Per tris dešimtmečius „ūkininkų“ valdomas Vilnius faktiškai tapo sparčiai irstančiu ir nykstančiu miestu – socialinių getų mechanine sankaupa. Jokie stiklainiai miesto centre ar išblizgintos Senamiesčio gatvės negali paslėpti karčios tiesos, kad Lietuvos sostinė baigiama paversti liūdnai pagarsėjusiu rusišku Potiomkino kaimu.

ai būtina sustabdyti. Ir tai gali padaryti tik Vytautas Sinica. Vienintelis meras, atitinkantis platoniško Miesto valdytojo idealą. Jis įstengs tai padaryti tiesiog todėl, kad yra vienintelis tikras politikas.