A. Ažubaliui ir V. Aleknaitei-Abramikienei atimta galimybė kandidatuoti vienmandatėse apygardose. TS-LKD toliau gryninasi idėjiškai ir valosi nuo ideologiškai nepatikimo elemento. Kol kas nesiryžta abiejų politikų apskritai išbraukti iš kandidatų sąrašo. Būtų labai jau atviras spjūvis į veidą krikdemiškų pažiūrų rinkėjams. Bent dalis jų galutinai suprastų, kas vyksta, ir pasidarytų praktines išvadas. Vienmandatė apygarda buvo vienintelė bent teorinė galimybė šiems politikams rudenį vėl sugrįžti į Seimą. Nutarta, kad šitaip užkardyti tokią galimybę pakanka atimti vienmadates apygardas. Šalinimas iš partijos — neišvengiamas, bet kito atsikratymo etapo žingsnis.
Nekomentuosiu ir nevertinsiu abiejų politikų pažiūrų ir veiklos. Užteks pasakyti tik tiek, kad juos pažįstu daugelį dešimtmečių. Ir pridurti, kad juose nebuvo visiškai išblėsusi Sąjūdžio dvasia. O Kovo 11-osios idealai jiems nebuvo visiškai tušti žodžiai.
Dirbdami Seime jie mėgino, kiek tai buvo apskritai įmanoma būnant leftistinėje partijoje, tuos idealus priminti žodžiais ir net kitokiais balsavimais. Gaila, kad nesuprato, jog anksčiau ar vėliau už tai bus išrašyta politinė sąskaita ir ateis keršto bei bausmės valanda. Vertėjo išeiti anksčiau. Patiems, oriai, nelaukiant, kol bus viešai sutrypti ir pažeminti. TS-LKD kitaip nebūna.
Iš krikščionių demokratų frakcijos Seime, o ir viso krikdemiško partijos sparno, nuo šiol tebėra tik apgaulingas vardas. Susidorojimas su dviem parlamentarais — tik galutinis partijos išsigrynimo veiksmas. Ir sąjūdinės bei krikdemiškos dvasios pasitraukimo iš jos simbolinis paliudijimas.