propatria.lt
Savivaldybių rinkimai atskleidė naują tendenciją – daugelyje didžiųjų miestų gana žymia persvara laimėjo visuomeniniai rinkimų komitetai. Ką visa tai reiškia savivaldai? Ar tai ženklas jog partijoms laikas keistis, ar visgi tik trumpas šių judėjimų žybsnis? Apie savivaldos būklę bei rinkimų tendencijas Lukas Grinius ir Lina Kančytė „Laisvojoje bangoje“ diskutavo su Vilniaus universiteto profesoriumi, filosofu Vytautu Radžvilu. Pokalbių apie ateities Lietuvą klausykitės kiekvieną pirmadienį, 21 val. „Laisvosios bangos“ eteryje.
Kaip vertinate šiuos rinkimus? Kaip manote, kas paskatino šių visuomeninių judėjimų iškilimą ir ar šių rinkimų rezultatai rodo partinės demokratijos nuosmukį?
Jeigu kalbame apie savivaldą, tai daugybę žmonių, kurie priklauso naujai iškilusiems komitetams, nuolatos kartojo, kad Lietuvoje nėra tikros savivaldos. Mat iš tiesų savivaldoje nepajudinamas pozicijas turi tai, ką jie vadina nomenklatūrinėmis partijomis. Buvo reikalaujama sudaryti galimybę į savivaldos rinkimus patekti ir galiausiai savivaldos gyvenime dalyvauti nepartiniams dariniams. Šiandien tų reikalavimų rezultatas akivaizdus – jeigu Lietuvoje iš tiesų nėra savivaldos ir ją reikia sukurti, tai rinkiminių komitetų atsiradimas šitas viltis palaidoja arba jas nukelia į neapibrėžtą ateitį.
Taip yra dėl to, kad tai, ką rinkiminių komitetų nariai vadina nomenklatūra, laiku padarė toliaregišką (bent jau jos požiūriu) strateginį ėjimą. Jie suprato tiesą, kurią žinojo jau Aristotelis. Jeigu kurioje nors visuomenėje esama nepasitenkinimo, tai jį reiškia dviejų grupių žmonės. Vieni iš tiesų yra nepatenkinti blogybėmis ir jomis piktinasi, o kiti tiesiog stengiasi tuo pasinaudoti, kad pasiektų savo egoistiškų tikslų. Jau Aristotelis sakė, jog geriausias būdas susidoroti su nepasitenkinimu yra šiuos ambicingus žmones prileisti prie valdžios arba net suteikti iliuziją, kad jiems bent teks tos valdžios trupinėlis. Rinkimų komitetų įtvirtinimas kaip tik buvo toks žingsnis, nes jis faktiškai padarė, kad bet kokie tikros savivaldos reikalavimai tiesiog paskendo vieninteliame tiksle – „valdžios, bent trupinėlį valdžios!“.
Kaip manote, ar šių visuomeninių komitetų sėkmė – tai kiekvienuose valdžios rinkimuose pasikartojantis reiškinys, kuomet vadinamieji protesto balsai nukeliauja dar negirdėtiems, naujiems politiniams dariniams kaip, pavyzdžiui, Darbo partija, Tautos prisikėlimo partija, Drąsos kelio partija ir pan.?
Absoliučiai teisingai, nes jau 25-rius metus Lietuvoje tam tikrą reikšmę turi vadinamųjų protesto balsų veiksnys. Šie protesto balsai vienu metu buvo tapę gana didele problema, kuomet, kaip žinoma, piliečiai nebeskubėdavo į rinkimus. Tad rinkiminių komitetų įvedimas buvo nuostabi priemonė, kuri leido suaktyvinti piliečius, sukuriant jiems iliuziją, kad jų balsas kažką reiškia. Todėl rinkimai atrodo ir demokratiškesni, ir labiau teisėti. Tačiau kalbant apie tai, kas iš esmės įvyko, reiktų atkreipti dėmesį į tai, jog dėl šių komitetų visiškai nutilo kalbos apie tai, kad šiandien neturime savivaldybių, o tik sovietinio tipo vykdomuosius komitetus. Ir užuot kalbėjus apie tai, kaip galų gale Lietuvoje įstatymiškai ir instituciškai įtvirtinti pačią savivaldą, mes girdėjome tik nepabaigiamą srautą demagogijos, kad „mes, brangūs piliečiai, grąžinsime Jums miestą“ arba „įtrauksime į viešųjų reikalų tvarkymą“ ir „padarysime daugybę nuostabių dalykų“. Kitaip tariant, rinkimuose pradėjo dalyvauti grupės, kurios yra naujos rūšies „gelbėtojai“, pasiryžę piliečiams dovanoti savivaldą. Galutinis rezultatas yra tas, kad šitos grupės, užuot iš tikrųjų kovojusios, jog Lietuvoje būtų sukurta tikra savivalda, tiesiog stačia galva pasinėrė į kovą dėl savo valdžios dalelytės konkrečiame mieste. Dabar sistemai juos suvirškinti bus tik laiko ir technikos klausimas.
O ką visa tai reiškia partijoms? Ar partijos šiuos rinkiminius komitetus ilgainiui įtrauks ir eliminuos, ar vis dėlto šie komitetai turės realią įtaką savivaldybėse?
Pirmiausia, jeigu kalbame apie partijas, tai Lietuvos partijos yra kvazipolitiniai dariniai, kurie tarnauja vieninteliam tikslui – apsukrių žmonių grupėms, kurioms būtinas įrankis, norint prieiti prie savivaldos resursų. Todėl, be jokios abejonės, konkrečiose vietose, kur jie pralaimėjo, vadinamajai partinei nomenklatūrai yra šioks toks smūgis, tačiau jeigu žiūrėtume sistemiškai ir plačiai, tai aišku, kaip ši problema bus išsprendžiama. Paprasčiausiai naujieji rinkiminiai komitetai ten, kur pateko į valdžią, šiandien susiduria su iš esmės neišsprendžiama alternatyva – jie neturi jokios realios piliečių daugumos ir paramos tam, kad galėtų ką nors pakeisti. Iki tol, kol jie buvo visuomenininkai, jie galėjo bent jau negeroves kritikuoti iš šalies, bet dabar tapę valdžios dalimi, jie tokią galimybę praranda.
Todėl jau galima dabar tvirtai pasakyti, kas jų laukia. Viena dalis jų bus paprasčiausiai nupirkti ir įtraukti į neoficialias ir neformalias šešėlines koalicijas su tomis partijomis, kurias jie vadino nomenklatūrinėmis. Kita dalis – iš tikrųjų sąžiningų, bet politiškai naivių žmonių – tuoj ims piktintis ir triukšmaus, bet jų balsas tikrai neis į dangų. Galiausiai, dar kiti bus patenkinti tuo, ką gavo, ir tikėdamiesi dar sykį sudalyvauti kituose rinkimuose – tiesiog nutils. Kitaip tariant, jie bus labai gražiai suvirškinti ir ištirpdyti. Mąstykime blaiviai ir panagrinėkime, tarkime, balsavimą Vilniuje. Didžiulis laimėjimas, kaip mes šiandien girdime, Lietuvos Sąrašo rinkimuose laimėtos keturios vietos. Bet jeigu prisimintume Sąjūdį ir proporcingą vietų skaičių, turint omeny 1990 m. rinkimus, tai šis „laimėjimas“ prilygtų situacijai, kuomet Sąjūdis būtų laimėjęs tik 10–11 proc. vietų Aukščiausioje Taryboje (AT). Kas nuo tokio rezultato būtų pasikeitę?
Nemaža rinkėjų dalis balsavo už visuomeninius komitetus, tikėdamiesi, kad šitaip bėga nuo politikos, esą rinkdamiesi ūkiškumą ir administravimą, o ne politikavimą. Nors visuomeniniai komitetai nėra partijos, bet ar galima šiuos judėjimus laikyti nepolitiniais dariniais – juk pati savivalda yra politinis veiksmas? Kokios yra šio noro bėgti nuo politiko prie ūkvedžio šaknys ir kokios yra tokio rinkėjų savęs apgaudinėjimo pasekmės?
Visuomeniniai komitetai, kurie stengiasi pateikti save kaip nepolitizuotas organizacijas, elgiasi lygiai taip pat kaip ir tradicinės arba sisteminės partijos, kuomet gana ciniškai naudojamasi politiniu rinkėjų neraštingumu. Reikalo esmė yra ta, kad savivalda yra politika, ir čia galiu pateikti paprastą pavyzdį. Iš pirmo žvilgsnio ūkiškas klausimas – kaip organizuoti savivaldos viešąsias paslaugas, tarkime, šiukšlių išvežimą. Bet net tai, iš tiesų, yra ne ūkinis, o politinis klausimas. Jį galima spręsti mažiausiai dviem būdais: laikyti prie savivaldos jai priklausančias specializuotas įmones arba atiduoti šitas paslaugas privačioms įmonėms, pagal nuomos ar kitais pagrindais sudarytą sutartį. Abu sprendimai yra politiniai, vieną iš jų sąlyginai galima vadinti liberaliu, kitą – neliberaliu. Tai štai naudojantis tuo neraštingumu, faktiškai yra apeliuojama į vadinamąjį piliečių sveiką protą, kuris galiausiai pasirodo didžiausia saviapgaule, nes politinį sprendimą vienu ar kitu atveju reikia priimti.
Na, o kokia problema sieja tuos visuomeninius rinkimų komitetus, tai nesunku suprasti paskaitinėjus, kaip buvo kreipiamasi į savivaldybių piliečius dar iki rinkimų. Principas buvo labai aiškus – „telkimės nepriklausomai nuo politinių pažiūrų“. Bet juk tie patys rinkiminiai komitetai ir jų atstovai kaip tik ir kaltina vadinamąsias tradicines partijas, kad jos yra interesų grupuotės arba net gaujos, nes šioms nerūpi politiniai principai. Taigi, remiantis principu „telkimės nepriklausomai nuo politinių pažiūrų“ politikoje kažką nuveikti yra absoliučiai neįmanoma, nes toks piliečių komitetas niekada negalės būti sutelkta jėga, kuri kryptingai siektų išsikeltų tikslų ir vadovautų savivaldybei. Tokiu būdu galima pasakyti, kad pati savivaldos idėja, kaip jinai pateikiama komitetų, baigsis pačių rinkiminių komitetų diskreditacija, nes paaiškės, jog tradicinės partijos, bent jau formaliai save pristatančios kaip politinius darinius, yra net veiksmingesnės ir labiau sutelktos negu iš esmės atsitiktinių ir nežinia kokių interesų siekiančių žmonių anarchiniai sambūriai. Pastarieji parodys savo visišką bejėgiškumą, neturint jokio idėjinio ir vertybinio stuburo, ir todėl juos bus dar lengviau ištirpdyti. Vadinasi, šiandien mes faktiškai einame tolyn nuo sveikos politinės sistemos į vis didesnę anarchiją, kuri dangstoma vis didesniu ūkiškumo vardu.
Filosofas Krescencijus Stoškus viename iš savo straipsnių akcentavo, kad Lietuvoje apskritai nėra savivaldos, o prieš tai visai neseniai minėjote Sąjūdį. Kokiais giluminiais ryšiais yra susijusi savivalda ir Sąjūdis bei kokių veiksmų reikėtų imtis norint pakeisti dabartinę situaciją?
Suvokime paprastą skirtumą. Kuomet kalbame apie Sąjūdį, reikia atminti, jog Sąjūdis galingiausias buvo ir tai iš pirmo žvilgsnio yra didžiausias paradoksas, kai Aukščiausioje Taryboje, kurioje dar dominavo anoji komunistų nomenklatūra, turėjo du ar tris atstovus. Sąjūdžio atstovo galia glūdėjo tame, kad jis bet kurią akimirką galėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pakviesti dešimtis tūkstančių žmonių, jog šie paremtų jo reikalavimus. Vadinasi, rinkiminių komitetų kūrėjai ir iniciatoriai niekaip nepajėgia suprasti banalios politinės tiesos, jog vienas dalykas būtų buvę sukurti platų sąjūdį, reikalaujantį savivaldos reformos, o atskirose vietose veikti per rinkiminius komitetus būtent tokio sąjūdžio vardu, kitaip tariant – atstovauti bendranacionalinį reikalą keliančiai jėgai. Ir visai kas kita yra toje Lietuvos vietoje iškilusios ir dėl vietinės valdžios gabalėlio kovojančios smulkutės grupelės, kurios niekada neturi šansų susijungti į kiek reikšmingesnę jėgą.
Kitaip tariant, net tai, kad už tave tam tikroje vietovėje balsavo rinkėjai, nieko nereiškia, nes reikia suprasti skirtumą. Viena yra viskuo nusivylusio rinkėjo balsas, kuris dažnai iš nevilties yra paduodamas už tave, ir visai kas kita turėti 2–4 žmones Vilniuje, už kurių, įsivaizduokime, stovėtų žinanti, ko nori, bent keliolikos tūkstančių vilniečių organizacija. Šie skirtųsi nuo tokių balsuotojų tuo, kad sugebėtų išeiti į protesto akciją, jie žinotų, ko pareikalauti, ir būtų drausmingi bei mobilizuoti. Štai tada nomenklatūra, kurią taip smerkia rinkiminių komitetų atstovai, susidurtų su jėga, kurios reikėtų bijoti. O dabar jie puikiai supranta, kad į bet kurią savivaldą atėjo mažytė grupelė žmonių, kuri yra visiškai bejėgė ir tiesiog pasmerkta tuoj pat įsitraukti į tuos nomenklatūrinius, vietinės savivaldos žaidimus.
Ar galima sakyti, kad tie visuomeniniai komitetai neturi politinio, ideologinio arba vertybinio veido ir kaip tas beveidiškumas galėtų pasitarnauti įvairioms interesų grupėms, pavyzdžiui, tam tikroms „mažumoms“? Ar šie komitetai nesudaro savotiško ideologinio plyšio, leidžiančio įsitvirtinti tam tikroms interesų grupėms?
Be jokios abejonės. Kuo daugiau yra politinio amorfiškumo ir beveidiškumo, tuo lengviau vyksta, vaizdžiai tariant, žvejyba drumstame vandenyje. Juk reikalo esmė yra ta, kad tų komitetų veikloje, ypač rinkiminėje kampanijoje, dalyvauja daug patriotiškų, sąžiningų ir nuoširdžiai rimtų permainų trokštančių žmonių. Bet šiandien Lietuvos problema numeris vienas, kad šie geranoriški ir sąžiningi žmonės iš tikrųjų yra politiškai mažai raštingi. Tai, ką sakau, gali kam nors nepatikti, tačiau mano mintis yra ta, kad tokiais atvejais yra tiesiog ideali dirva prisijungti prie jų ir parazituoti tam, ką aš vadinu „antisistemiškai sistemiška“ nomenklatūra. Tai yra ištisus du dešimtmečius viešoje arenoje veikiantys nepamainomi kovotojai už viešąjį interesą, visokio plauko teisingumo ieškotojai, bet atskirti, kas jie iš tiesų yra, lengva, pasiūlius jiems vienintelį dalyką – burtis į rimtesnį darinį.
Tą pačią akimirką jie tampa absoliučiai kurti ir nesupratingi, o tikroji to priežastis yra ta, kad savo mentalitetu jie niekuo nesiskiria nuo tos pačios partinės nomenklatūros. Šie pilietiniai judėjimai nesijungia ir net vengia kalbėti apie rimtesnės jėgos sudarymą dėl banalios priežasties. Jie instinktyviai, kaip ir bet kuri nomenklatūra, supranta, kad jei Lietuvoje pradėtų formuotis platesnė ir stipresnė politinė jėga, ten natūraliai pradėtų eiti daugiau veiklių, protingų piliečių, padidėtų konkurencija ir jie prarastų savo amžinųjų „vadukų“ statusą bei galimybes prasibrauti prie valdžios lovio. Todėl čia ir yra didžioji visos Lietuvos politinė problema, kuri visu mastu, nepaprastai dramatiškai, pasireiškia šiuose savivaldos rinkimuose. Tiesiog visiškai akivaizdu, kad šiandien daugybė žmonių dėl komitetų turi tam tikrų vilčių, bet nusivylimas jais ateityje bus baisus. Labai gaila, bet pilietiškų ir iniciatyvių žmonių sluoksniuose toną duoda ir jiems vadovauja arba politiškai neraštingi, arba tiesiog politiniai ciniški karjeristai ir prisiplakėliai, kuriems terūpi siekti savo egoistinių interesų, žaidžiant labai realiomis visuomenės problemomis.
Profesoriau, žvelgiant į ateitį, kokias pasekmes mūsų demokratijai turės partinės sistemos traukimasis į antrąjį planą? Kaip tai ateityje modifikuos Lietuvos demokratiją?
Aš manau, kad partinė sistema nesilpnės, nes tą, kas vyksta, galima trumpai apibūdinti šitaip – po šių rinkimų dar labiau įsitvirtins toji demokratijos forma, kuri vyrauja jau 20 metų – fasadinė demokratija. Jau dabar tarp vadinamųjų rinkiminių komitetų buvo galima pastebėti reiškinį, kuris paprastai vadinamas „vorų butelyje“ situacija. Prasidėjo įvairiausi kivirčai ir aiškinimaisi, kurie yra „tikri“ ir kurie yra „apsimestiniai“ piliečiai. Todėl buvo taikliai pastebėta, kad rinkiminius komitetus pradėjo, tiesiogine to žodžio prasme, gaminti tos pačios politinės partijos. Tai reiškia, jog mes faktiškai pereiname į tam tikrą dar griežčiau valdomos ir kontroliuojamos anarchijos etapą. Tai yra anarchija, kuri kuriama sąmoningai ir į viešąją erdvę įleidžia naujus žmones. Kadangi buvo galiausiai suprasta, kad nėra jokio reikalo piktinti visuomenės, jeigu galima atverti viešąją erdvę rinkiminių komitetų pavidalu, žinant, kad ten galiausiai visada laimės tie, kurie turi galingesnes starto pozicijas.
Todėl tai, kas šiandien įvyko, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo kaip didžiulis partijų sukrėtimas, bet jis greitai baigsis, nes partijų branduoliai visur išliko. Vėliau interesų pagrindu susidarys neformalios koalicijos ir jos kurį laiką gyvuos. O iki kitų rinkimų tie visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie pasirodys lojalūs ir dirbs kam reikia, galiausiai bus priimti į atitinkamas partijas, įtraukti į sąrašus, o visuomenė išgirs, jog štai partijos atsinaujina. Kitaip tariant, mechanizmas valdyti čia yra tiesiog tobulas.
Norėtųsi grįžti prie Lietuvos valstybės kūrimo istorijos ir paklausti, kodėl Lietuvoje nesusikūrė stipri savivalda?
Todėl, kad savivaldos tradicija buvo visiškai sunaikinta. O jeigu kalbėtume labai konkrečiai – tai po garsiųjų rinkimų 1990 metais, kai Sąjūdis AT iškovojo daugumą ir iškovojo Nepriklausomybę, netrukus, po trijų metų, vyko savivaldos rinkimai, kuriuose Sąjūdis triuškinamai pralaimėjo. Tiems rinkimams nebuvo pasiruošta, nes niekas Sąjūdyje, o ypač tie, kurie pateko į Aukščiausiąją Tarybą, net nesuprato savivaldos reikšmės valstybėje. Jeigu iš pradžių savivalda Lietuvoje dar buvo apibrėžiama kaip piliečių savivalda, tai po 2–3 metų įstatymai buvo pakeisti taip, kad mes sužinojome, jog savivaldą įkūnija ir reprezentuoja ne vietoje gyvenantys piliečiai, bet pati savivaldybės valdžia. Kitaip tariant, net juridiškai buvo atkurta vykdomųjų komitetų sistema. Ir šiandien visuomenė, netgi ir tie politikai, kurie norėtų kažko naujo, tikrai nesuvokia, kad jeigu nėra tikros pilietinės savivaldos, tai jie yra tik generolai be armijos. Būtent tokiais generolais be armijos tapo savivaldos rinkimus absoliučiai ignoravę Sąjūdžio deputatai Aukščiausioje Taryboje.
Sakėte, kad Sąjūdžio atgimimo metais savivalda buvo silpna ir norisi tikėti, kad savivalda per 25-ius metus sustiprėjo. Tačiau kokius žingsnius reikėtų žengti, kad Lietuvoje iš tikrųjų susiformuotų stipri savivalda?
Pirmas veiksmas, kuris yra gyvybiškai būtinas, yra galingo judėjimo arba sąjūdžio, kuris pareikalautų tikros ir radikalios savivaldos reformos, susikūrimas. Tai reiškia, kad Lietuvoje savivaldą reikia atkurti teisiniame ir instituciniame lygmenyje. Tie kovotojai už savivaldą, kurie tai darė išsikeldami save rinkimų sąrašuose, galbūt patys nesuvokdami savo žodžių prasmės žmonėms aiškino: „žmonės, mes Jums grąžinsime miestą arba teisę valdyti“. Problema čia yra ta, kad grąžinti nėra ko, nes nėra savivaldos. Jie žada grąžinti dalyką, kurio nėra.
Taigi, labai rimta savivaldos reforma nuo teisinių ir institucinių pagrindų iki galiausiai administracinės reformos turėtų būti pirmas Lietuvos valstybės demokratizavimo žingsnis. Štai toks tikslas, kuomet pakylama virš siaurų partinių arba grupinių interesų, galėtų mus suvienyti ir paversti politine visuomene. Bet, kaip jau buvau minėjęs, tokio žingsnio svarba visuomenėje dažnai yra nesuvokiama, nes to nesuvokia net tie žmonės, kurie tos savivaldos tikrai nori. Antroji problema ta, kad tarp tų, kurie išgyvena dėl savivaldos ateities, yra nepaprastai daug prisiplakėlių, kurie šia skausminga problema parazituoja, tiesiogine to žodžio prasme. Pastarieji sunaikina bet kokias pastangas šitaip kelti savivaldos klausimą ir tuo pagrindu jungtis į kažką rimto bei reikšmingo.