Artėja laikas, kai teks iškelti principinį klausimą, ko iš tikrųjų siekia tariamai „vertybinės“ Lietuvos užsienio politikos vedliai.
Kol kas verta atkreipti dėmesį, kad yla pamažu lenda iš maišo. Isteriškas LR Seimo nario E. Gentvilo pasipiktinimas dėl tariamo sankcijų Baltarusijos režimui sabotavimo praskleidžia paslapties skraistę.
Būtų galima tik maloniai nustebti, jeigu anksčiau ar vėliau nepaaiškėtų, kad vienas svarbiausių šiaip jau sunkiai suprantamų pastangų nuversti A. Lukašenką motyvų yra siekis pusvelčiui privatizuoti Lietuvos valstybinį jūrų uostą ir geležinkelius.
Reikia dingsties nežinia kelintą kartą deklaruoti trisdešimt metų šio politiko ir jo bendraminčių mechaniškai ir bukai kartojamą ideologinę dogmą, kad valstybinės įmonės iš principo niekada ir jokiomis sąlygomis negali dirbti pelningai. Tam reikia, kad jūrų uostas ir geležinkeliai būtų nustekenti sąmoningai organizuotais veiklos trikdžiais ir taptų nuostolingi.
Lengviausias ir greičiausias būdas padaryti juos tokius yra atkirsti nuo iš Baltarusijos ateinančių krovinių.
Panašu, kad būtent tokie vertelgiški ir net ciniški tikslai slepiasi už skambių lozungų apie kovą už demokratiją kaimyninėje šalyje ir jos piliečių išlaisvinimą iš autoritarinio režimo priespaudos.
