Prieš pat Ukrainos ir Rusijos prezidentų susitikimą Minske Vokietijos kanclerė Angela Merkel Kijeve įkalbinėjo Ukrainos prezidentą Petro Porošenko peržiūrėti savo europinės integracijos kryptį, pasisukti į Rusijos kuriamą Muitų sąjungą ir sėsti su vadinamaisiais separatistais prie derybų stalo. Pasaulio visuomenės akivaizdoje ši nepaprastai įtakinga Vakarų pasaulio politikė elgėsi kaip Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovė ir nudirbo tokį darbą, kuris Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui neįkandamas. Jei dar buvo kokių abejonių dėl A. Merkel ir viso ES užsienio politiką formuojančio politinio elito vaidmens padedant Rusijai kurti diplomatinį agresijos palaikymo ir plėtros placdarmą, tai Minsko susitikimo pasekmės tas abejones išsklaidė. Visokie diplomatiniai Rusijos agresijos pasmerkimai, esamos ir būsimos rezoliucijos yra tik dūmų uždangos, pridengiančios esminius susitarimus ar leidimus. ES parodė, kad ji kol kas nesiruošia rimtai stabdyti Rusijos veiksmų Ukrainoje, kitaip tariant, negalvoja apie veiksmingą politinę ir karinę pagalbą su Rusijos agresija kovojantiems ukrainiečiams.
Nežinome, tik galime nujausti, kas buvo kalbama ir dėl ko buvo deramasi Minske. Ekonominiai klausimai jame buvo sutelkti kaip tam tikra dūmų uždanga ir ukrainiečių derybininkus varginanti priemonė. Tad į tuos klausimus neverta kreipti daug dėmesio. Pagrindinis dalykas – nutraukti Rusijos agresiją. Toks turėjo būti vakariečių ir ukrainiečių tikslas. Tačiau Rusija vyko dėl visai kitokio tikslo – galutinai palaužti ukrainiečius ir priversti juos priimti Rusijos siūlomas sąlygas. Esminiai tų sąlygų punktai – susitaikyti su Krymo atplėšimu, sėsti prie derybų stalo su vadinamaisiais separatistais ir susitarti su jais dėl kuo greitesnės Ukrainos federalizacijos. Juolab kad tiems savo reikalavimams Rusija užsitikrino politinę ES paramą – A. Merkel Kijeve pareiškė ieškanti sprendimų, kurie nekenktų Rusijai (tai jai buvo ir yra svarbiausia), ir išsakė įsitikinimą, kad konfliktą galima spręsti tik derybų keliu.
Ką ukrainiečiams ir Ukrainai, kaip valstybei, reikštų sėsti su vadinamaisiais separatistais prie derybų stalo? Pripažinti jų politinį legitimumą ir sykiu patvirtinti, kad užgrobtoje teritorijoje jie yra teisėta valdžia. Kitaip tariant, susitaikyti su didelės Ukrainos dalies aneksija. Ukrainiečiai gali sutikti tik dėl vienintelio derybų pobūdžio – nutraukiama ugnis ir tam tikromis sąlygomis priešai sudeda ginklus. Dėl to Ukrainos prezidentas, prieš vykdamas Minskan, ir patvirtino regįs Ukrainą kaip unitarinę, tad savo teritorinį vientisumą išlaikančią valstybę. V. Putino tikslas kitas – suplėšyti Ukrainą ir sunaikinti ją kaip valstybę. Tad ragindami ukrainiečius sėsti prie derybų stalo su Rusijos remiamais smogikais ir jų gretose kovojančiais Rusijos kariais Vakarai skatina Rusiją plėsti agresiją tol, kol ukrainiečiai „susipras“. Nežinia, ko tuose raginimuose daugiau – cinizmo, siaurakaktiško pragmatizmo ar paprasčiausios politinės demagogijos. Kad ir kaip būtų Vakarams, o ypač ES toks elgesys gali pasirodyti esąs savižudiškas.
Rusija įvedė savo kariuomenę į Ukrainą, užėmė Novoazovską ir ruošiasi pulti Mariupolį, šitaip susikurdama sausumos koridorių į Krymą ir patikimą placdarmą didžiuliam regionui okupuoti. Dabar galima suvokti, kad vadinamoji „humanitarinės pagalbos kolona“ buvo priemonė prieš įsiveržimą patikrinti Ukrainos vadovybės ryžtą. Vėlgi pasitelkus tarptautines organizacijas ir įtakingiausius Vakarų politinius lyderius. Tad V. Putinas vyko į Minską puikiai žinodamas, ko nori ir ką veiks sugrįžęs, o P. Porošenko, nesutikęs su Rusijos sąlygomis, turėjo spėlioti, kaip greitai ukrainiečiai patirs naujus agresoriaus smūgius ir kokie bus tie smūgiai. Ilgai laukti neteko. Nespėjo net nugaruoti rankų paspaudimai, išblėsti diplomatinės šypsenos ir išsisklaidyti nerišlūs ES užsienio politikos „žvaigždės“ Catherine`os Ashton veblenimai, kurie kuo puikiausiai rodo, koks apgailėtinas yra bendrosios ES užsienio politikos lygis, kaip Rusija ėmėsi toliau plėtoti savo okupacinę operaciją. Tad drąsiai galima tvirtinti, kad Minsko susitikimo pasekmė – Rusijos agresijos prieš Ukrainą išplėtimas. Užsitikrinus ES paramą? Jei taip, tai kyla klausimas, ką ir kaip veikti mūsų diplomatijai ir jos vadovui, kurio vieši pareiškimai smerkia Rusijos agresiją ir ragina Vakarų lyderius sustabdyti Rusiją Ukrainoje ir neleisti suplėšyti šios šalies? Gal ir jie tik ES kol kas reikalinga dūmų uždanga savoms visuomenėms raminti?
Ankstesnes V. Rubavičiaus įžvalgas kviečiame skaityti kitose Tiesos.lt publikacijose:
Vytautas Rubavičius. Pagrindinis Kremliaus ginklas – Vakarų šrioderizacija
Vytautas Rubavičius. Rusija tikrina NATO atlapus
Vytautas Rubavičius. Rusija plečia agresijos placdarmą
Vytautas Rubavičius. Rusijai priešinamės kaulydami išmokų ir statydami AE