Tęsiame pokalbius apie lietuviškąjį tapatumą. Vytautą Rubavičių drąsiai galima vadinti šios srities patriotu. Poetas, publicistas, filosofijos daktaras ir kultūrologas, dirbantis Lietuvos kultūros tyrimų institute, savo tyrinėjimus ir mokslinę veiklą skiria nacionalinio tapatumo temai. Jis analizuoja medijų, tarptautinės politikos ir globalizacijos veiksnių įtaką lietuviškajam tapatumui ir sakosi jaučiąs asmeninę atsakomybę kalbėti apie tam tapatumui kylančias grėsmes.
Ką jums asmeniškai reiškia lietuviškoji tapatybė? Ar tai yra paskata kūrybinei ir mokslinei veiklai? Kodėl savo moksliniuose darbuose tokią didelę reikšmę skiriate nacionalinio tapatumo ir medijų įtakos jam temai?
Visoks tapatumas – nacionalinis, grupinis, asmeninis – yra svarbus žmonių sąveikos, apskritai socialinių santykių elementas. Žmonės bręsta, formuojasi ir yra ugdomi ne kažkokioje beorėje erdvėje kaip pavieniai individai, o konkrečių socialinių ir kultūrinių santykių aplinkoje. Individais tampame socializuodamiesi ir kultūringėdami. Tame „aš“, kurį susikuriame ir kuriuo puikuojamės, puoselėjame ir kūrybiškai reiškiame, glūdi labai didelė dalis „mes“. Juk „mes“ išmoko mus mąstyti. Negalėtume nei mąstyti, nei savęs suvokti be bendros gimtosios kalbos. Gebėjimas susikalbėti yra pirmoji priklausymo bendrijai sąlyga. Kalba nustato tam tikrus socialinius vaidmenis ir kartu su kultūra išmoko žmogų mąstyti kaip pavienį, išsiskiriantį iš gamtos ir bendruomenės individą, kaip Kūrėjo atvaizdą. Ne pats žmogus, apeidamas socialinius ir kultūrinius ryšius, susigalvoja kalbą. Kalbame ir susikalbame lietuviškai. Susikalbėjimo pagrindu formuojasi žmogaus gebėjimas mąstyti apie save, ir apie „mes“, taip pat apie „aš ir „mes“ sąryšį. Nuo kritinio mąstymo priklauso žmogaus savimonės galia ir sykiu socialinių ryšių raida. Ką jau kalbėti žmogaus laisvą kūrybinę raišką. Manau, kad kūrybinei raiškai svarbu yra tapatybinis žmonių stuburas, kuriame siejasi savosios žemės jausena, kalba, dvasinės ir dorovinės vertybės. Taip pat laisvės ir atsakomybės supratimas. Tas stuburas ugdomas lietuvių kalbos ir lietuvybės pagrindu. Man lietuvybė yra ne tik esminis savasties bruožas, bet ir pasaulio suvokimo, taip pat sugyvenimo su kitais – latviais, estais, lenkais, rusais, žydais, baltarusiais – būdas. Todėl svarbus ir nacionalinis tapatumas – valstybinės saviorganizacijos patirtį sukaupusios lietuvybės raiška. Ta lietuvybė jau apima ne tik pilietiškumą, bet ir santykių su mūsų kitataučiais kaimynais paveldą. Ypač tų kaimynų, kuriems Lietuva – taip pat gimtinė. Stokojančiais vertybinio tapatybinio stuburo žmonėmis lengva manipuliuoti, jie tampa paveikia mase, darbo jėga. Kitaip tariant, jie lengviau susitaiko su žmogiškųjų išteklių būsena.
Visą straipsnį skaitykite:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-07-vytautas-rubavicius-einame-isnykimo-link/90401