Lietuvos Sąrašas, Tiesos judėjimas ir pilietinis Tiesos.lt portalas nuoširdžiai sveikina Jus su Valstybės atkūrimo diena, su atgauta tautos laisve!
Siūlome skaitytojams filosofo Vytauto Rubavičiaus ir kultūros istoriko Dariaus Kuolio pokalbį apie Vasario 16-osios reikšmes.
Atkūrėme Nepriklausomybę, po ketverių metų švęsime atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmetį. Su kokiais iššūkiais susiduriame šiandien, prie kokių siekių, kokių idėjų mus sugrąžina 1918 metų Vasario 16-osios, Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo dienos, minėjimas?
Kalbamės su kultūros istoriku Dariumi Kuoliu ir filosofu Vytautu Rubavičiumi.
Darius Kuolys: Vasario 16-ąją Nepriklausomybės deklaraciją pasirašiusi LietuvosTaryba – lietuvių intelektualų sambūris – paskelbė atkurianti savarankišką tautą su visomis politinėmis galiomis. Ši savarankiškos, savo gyvenimo taisykles ir tvarką kuriančios tautos idėja ateina iš senosios Lietuvos istorijos. Dauguma signatarų neblogai išmanė Lietuvos istoriją ir pagrįstai deklaracijos tekste skelbė Lietuvos valstybės „atstatymą“. Taigi Vasario 16-oji yra laisvos, savarankiškos tautos, lietuvių politinės bendruomenės atkūrimo diena.
Vytautas Rubavičius: Vasario 16-oji jau įgavo didžiulį simbolinį egzistencinį krūvį. Ką ši data žymi? Ji žymi ilgesnį vyksmą, kuris tarsi koncentruojasi į vieną dieną ir į vieną aktą. Tai etnokultūrinės bendruomenės virtimas tauta, ne tik siekiančia valstybingumo, bet jau valstybingumą įtvirtinančia tauta. Tas virsmas yra nepaprastai didelės reikšmės, nes stovėdami ant šito simbolinio pamato mes tapome tuo, kuo dabar esame. Ir tie lietuviai, kurie kovojo pokario kovas, kurie priešinosi sovietinei okupacijai – jie visi yra šito virsmo pasekmė. O kas buvo iki to virsmo? Iki to virsmo istorijos eiga jau buvo nulėmusi lietuvių etnokultūrinei bendruomenei iš esmės ištirpti kaip antrajai lenkų kitakalbei tautai, nes buvo labai aiški politinės lenkų tautos ir kitų įvairiakalbių liaudies grupių atskirtis. XIX a. vyksmuose (kapitalizmo raida, demokratijos vyksmas, nauja valdžios prigimties samprata) viena liaudis – lenkakalbė – ėmė sutapti su politiniu kūnu, o kitakalbiai turėjo arba tapti lenkakalbiai, tapti tuo pačiu politiniu kūnu, arba išnykstančia etnokultūrine bendruomene, etnografiniu, muziejiniu praeities ženkleliu.
Taip istorijos eiga buvo tarsi nulėmusi lietuvių tautos, kaip mes ją dabar suvokiame, ir lietuvybės likimą. Tačiau įvyko stebuklas – tautos tėvų, patriarchų, nedidelio būrelio istorijos vyksmuose susivokiančių žmonių pastangomis istorijos eiga buvo perlaužta. Jie sugebėjo sutelkti etnokultūrinėje bendruomenėje dar glūdinčią etninę atmintį, laisvės siekius ir panaudoti šitai virsmui, kurį mes žymime Vasario 16-ąja.
Tautos savarankiškumo įtvirtinimui reikėjo valstybės. Nuo LDK trečiojo padalijimo, 1795-ųjų, buvo praėję daugiau nei 120 metų. Kaip yra išsaugoma valstybingumo atmintis, kaip išlieka savarankiškumo, nepriklausomybės siekis?
D. Kuolys: Kartais Jonas Basanavičius, kiti to meto lietuvių intelektualai laikomi siauro akiračio kultūrininkais: neva jie gyvenę mitais, menkai supratę politikos reikalus. Bet pažiūrėkime į Tautos tarybos narių biografijas – tai išsilavinę, gerai Lietuvos tradiciją perpratę ir jautę atsakomybę už jos tęstinumą vyrai. Greta Jono Basanavičiaus – istorikas Petras Klimas, filosofai Pranas Dovydaitis ir Jurgis Šaulys, filosofas, kalbininkas Antanas Smetona, istorikas ir teisininkas Mykolas Biržiška, teisininkas Stanislovas Narutavičius, agronomas Donatas Malinauskas, trys pastarieji – bajorai. Kiti signatarai – teologai, žurnalistai, inžinieriai. Nemaža jų dalis jau turėjo įgiję rimtą politinio gyvenimo patirtį, dėl savo idėjų buvo persekioti, sėdėję kalėjimuose. Juos jungė demokratinės, savivaldžios tautos idėja, turėjusi Lietuvoje senas tradicijas. Savivaldos principas XX a. pradžioje gintas kaip esminis. Juo buvo grindžiamas 1905-ųjų Didysis Vilniaus Seimas, 1917-ųjų Lietuvių konferencija, lietuviškos vietos savivaldos kūrimas, 1920-ųjų Steigiamasis Seimas. Buvo aiškus supratimas: mes siekiame atgauti krašto šeimininkų teises ir patys kurtis jo tvarką. Žinoma, tokiam supratimui turėjo įtakos to meto demokratinės idėjos. Bet jį veikė ir vietos tradicija, istorinė atmintis.
Lietuvos Taryba – Nepriklausomybės akto signatarai. Iš kairės į dešinę sėdi: Jonas Vileišis, dr. Jurgis Šaulys, kun. Justinas Staugaitis, Stasys Narutavičius, dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, kan. Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, J. Smilgevičius. Stovi: Kazys Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, kun. Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis. Aleksandros Jurašaitytės nuotrauka. 1918 m. vasario 16 d.
Fotografija iš Adomo Gasperaičio asmeninio albumo.
Beje, senąją politinę sąmonę liudija net lietuvių kalbos dalykai. Tarkim, senas žodis viešė. Viešė buvo savivaldi bendruomenė, gyvenvietė greta pilies, kuri rinkosi vyriausią viešės vyrą, patį – savo viešpatį. Viešpats kilęs iš viešės. Iš viešės šiandien turime viešėjimą, viešumą, bendrą viešąjį gyvenimą. Taigi lietuvių kalba liudija tautos kultūroje buvusią pilietinę dimensiją. Ši dimensija ryškinta ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Kartais manoma, kad lietuvių kultūra su Didžiąja Kunigaikštyste neturėjusi nieko bendra, ji joje tik glūdėjusi. Tačiau tuo metu būta nemažų pastangų sujungti lietuvių kalbą, kultūrą su Lietuvos valstybe. Tai Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo ir kitų pastangos. K. Sirvydui buvo svarbu, kad lietuviai, kaip ir lenkai, turėtų savo žodį laisvai valstybei, respublikai nusakyti. Jo žodyne laisva žmonių bendruomenė vadinama Bendryste, Visotime. Visotimė – tai respublika, apimanti visą bendriją, visą tautą. Įdomu, kad visotimė K. Sirvydo vartojama ir „liaudies“ prasme: ji nusako paprastus žmones. Visotimė – tai ne valdžia, o žmonės, kurie yra savo žemės šeimininkai. Tokia samprata buvo propaguojama. K. Sirvydas šį žodį mini ne tik žodyne, vartojo jį ir pamoksluose. Vėliau jį galime aptikti Dionizo Poškos ir kitų XIX a. autorių raštuose. Perimamas žodis – perimama ir savarankiškos tautos idėja. Simonas Daukantas, kaip senieji Lietuvos istorikai, vaizdavo lietuvių praeitį kaip kovos už laisvę istoriją. Laisvi ūkės – valstybės – vyrai, tauta kaip laisva ūkės žmonių bendruomenė buvo S. Daukanto skleistas idealas. Mūsų kalba, mūsų istorinis pasakojimas yra stipriai sujungęs Lietuvą ir laisvę, lietuvių tautą ir laisvę. Tai sąmoningai darė romantikai. Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ teigė, kad senovės lietuviai turėjo laisvės deivę Liethuą (Lietuvą). Taigi pats Lietuvos vardas reiškęs laisvę. Romantikų vaizduotė Lietuvos ir laisvės idėjas supynė į vieną audinį. T. Narbutas net pateikia turguje iš liaudies žmogaus lietuviškai išgirstą maldelę: „(…) Mažyte Liethua, / Brangioji laisve! / Nuženk iš dangaus, pasigailėk mūsų.“
Šį T. Narbuto pasakojimą gražiai sureikšmina Česlovas Milošas „Isos slėnyje“: senasis bajoras Surkontas įduoda vaikaičiui Tomui „Lietuvių tautos istorijos“ knygą su šia maldele, kad nuneštų ją iš lietuvių valstiečių kilusiam mokytojui Juozapui. Simbolinis tautos istorijos perdavimo iš bajorijos valstiečiams vaizdas.
Žodynas, istoriniai pasakojimai ir mitai veikė tautos narių apsisprendimą, moralinę laikyseną. Kita vertus, patys laisvės pasakojimai buvo pagrįsti tikromis laisvės kovomis: 1794, 1831, 1863 metų sukilimais, knygnešystės ir slaptųjų mokyklų patirtimis. Šios patirtys yra „įmagnetinusios“ mūsų tekstus. Ir tautos tekstų kultūrinį ir politinį magnetizmą svarbu išsaugoti.
Bet kas įvyko sovietmečiu? Etninė, kalbinė, kultūrinė lietuvybė buvo atskirta nuo politinės, pilietinės lietuvybės. Ir ši skirtis išliko iki šiol. Lietuvių tautiškumas vis dar sunkiai susiejamas su laisve, su viešąja, pilietine, politine erdve.
V. Rubavičius: Valstybė reikalinga tam, kad tauta išliktų, stiprėtų ir skleistų savo kūrybines galias visoje plačioje tautų bendrijos erdvėje. Tokia jos funkcija. Šis valstybės tikslas buvo labai gerai suvoktas, jis, beje, fiksuojamas ir įvairiose tarptautinėse, juridinėse normose, kuriose pripažįstama tautų teisė apsispręsti.
O ką reiškia tautų apsisprendimo teisė? Tai valstybingumo siekio ir valstybingumo įtvirtinimo teisė. Tautos, įtvirtinusios valstybingumą, jau yra kitokios, jos vadinamos moderniosiomis, nes jos įgauna valstybės kūrimo, valstybės tvirtinimo patirtį, jos įgauna pilietiškumo dimensiją. Ir jų santykiai su kitomis etnokultūrinėmis bendruomenėmis, kitomis tautomis yra jau kitokie, nes tai jau ne etnokultūrinės bendruomenės, bet valstybę kuriančios, valstybinės tautos. Skirtumas didelis. Kai žinai, kam reikalinga valstybė, labai aiškiai suvoki, kad esminis valstybės politikos dėmuo turi būti tos nacionalinės jausenos ir valstybinės jausenos stiprinimas tautoje, kuri tą valstybę ir kuria.
1918 metų situacijoje ir, matyt, visais laikais labai svarbi konkrečių, istorijai ir tautai įsipareigojusių asmenybių santalka?
V. Rubavičius: Taip, visada yra žmonių, kuriems ta atmintis yra svarbi, bet dar svarbesnis dalykas – valstybės politika. Ar valstybės politikai svarbu palaikyti nacionalinę jauseną, palaikyti ir stiprinti kaip tik tokią atmintį? Šiuo metu valstybei ir tautai kyla įvairių iššūkių ir tų iššūkių akivaizdoje šią atmintį reikia stiprinti, plėsti jos simbolinį turinį. Žmonės, išauklėti tam tikros švietimo sistemos, išsiugdo tam tikrą stuburą. Tie dalykai tampa jų savasties dalimi, ir nors jie nebus istorikai, ne visada įsigilins į smulkmenas, jiems bus aišku, kas jie yra šitoje žemėje, kas jiems yra ši vietovė, ši gimtinė… Kas esame mes, bendro gyvenimo ir valstybės kūrėjai. Tai tiesiog natūrali jausena, kuri padeda oriai gyventi šiame pasaulyje, kad ir kur būtum. Šitokia priklausomybė yra labai svarbi žmogaus savasčiai.
Nepriklausomybės deklaracija – tai svarbiausias mūsų, sakyčiau, naujos, modernios lietuvybės aktas. Mes iš jo esame išėję. Mes ant jo stovime. Ne tik neturėtume to užmiršti, bet ir jausti pareigą. Visi simboliniai aktai ir simboliniai turiniai turi būti nuolatos kūrybinėmis pastangomis tvirtinami. Jie gali nueiti į nebūtį ir vėliau vėl būti prikeliami. Šiuo atžvilgiu svarbu mūsų pačių suvokimas ir mūsų pačių įsipareigojimas. Įsipareigojimas tiems, kurie suteikė mums tą naują istorinę galimybę būti lietuviais, savo valstybę turinčiais savarankiškais lietuviais. Tautų yra daug, bet valstybes turi nedaug tautų. Valstybė yra didžiulė dovana. Klausimas – kaip tu valstybe naudojiesi? Mes ja naudojamės labai neatsakingai. Tiesiog nežinome, kur valstybę dėti. Tarp valstybės ir tautos didžiulis atotrūkis. Valstybė nusavinta politinio nomenklatūrinio elito.
D. Kuolys: Mūsų politinis elitas ir politikos komentatoriai dažniau remiasi marksistiniu valstybės ir politikos supratimu negu klasikine samprata. Valstybė suvokiama ne kaip laisvų žmonių susivienijimas, bet kaip prievartos aparatas. Tautos išrinkti žmonės būtent taip su valstybe ir elgiasi. Prieš keletą metų Romualdas Granauskas graudžiai pažymėjo: lietuviai gyvena nepriklausomoje Lietuvoje, bet jaučiasi taip, lyg po kiekvienų rinkimų juos okupuotų vis kita valdžia.
V. Rubavičius: Valdžia taip ir elgiasi … Istorinis paradoksas, būdingas, sakyčiau, daugeliui nacionalinį išsivadavimo proveržį patyrusių ir perėjusių tautų, kai lyderiai, kurie pakėlė ir suvienijo žmones nacionaliniam išsivadavimui, išsivadavimui iš sovietinės okupacijos, po to tampa baisesne administracija savo tautai nei prieš tai buvusi… Pasižiūrėkim į Afrikos tautų gyvenimą. Dekolonizacijos vyksmą perėjęs elitas pasirodė nepaprastai godus, baisus, žiaurus saviesiems. Ir mes savo šaly matome daug tokių apraiškų.
D. Kuolys: Vis dėlto Vasario 16-oji teigia viltingą nuostatą ir labai svarbią istorinę patirtį: ir nedidelė žmonių bendrija, jeigu ji tiki idėjomis, gali kurtis savo istoriją. Ši nuostata yra antitezė stiprėjančiam galvojimui, kad visuomenės gyvenimą lemia dėsniai, kad asmenų ir bendruomenių valia istorijoje nieko nereiškia. Vasario 16-oji yra įkvepiantis bendruomenės sprendimų galios pavyzdys. Grupelė pamišėlių, litvomanų, paskelbė atkuriantys seniai išnykusią valstybę. Ir sutelktomis tautinės bendruomenės pastangomis ji buvo atkurta ir apginta.
V. Rubavičius: Lenkakalbiai, atėję sąmoningon lietuvybėn per lenkų kultūrą ir atsiribodami nuo jos… Jie kuria, tveria valstybę, pradėdami nuo Nepriklausomybės deklaracijos… Paskui savanoriai, lietuviai valstiečiai išėjo su savo šautuvėliais ginti Tėvynės ir šį aktą pavertė tikrove. Čia yra tekstas, kuris buvo ginamas, įtvirtinamas krauju ir valingu paprastų žmonių apsisprendimu. Kas dar yra labai svarbu: iš tikrųjų tai nebuvo vien elito dalykas, jį palaikė didelė visuomenės dalis… Žmonės tuo patikėjo, ir staiga prasidėjo didžiulis pakilimas.
D. Kuolys: Žmonės suprato, kad šis Lietuvos Tarybos veiksmas nepaprastai svarbus. Atkreipkime dėmesį: modernios Lietuvos Respublikos gimimas nuo pat pradžios buvo demokratinis aktas. Iš kaimo išėję intelektualai kalbasi su savo aplinka, su savo kaimiečiais. Povilas Višinskis aiškina tautai, kad demokratija yra savivalda: kai jūs save valdysite, tai ir bus demokratija. Kaip mes nuo šios sampratos šiandien esame nutolę… Tuo metu nemaža dalis iš liaudies išėjusių intelektualų ir lietuvybę pasirinkusių bajorų buvo ne procedūriniai, o tikri demokratai. Jie siekė ne manipuliuoti, ne pasinaudoti liaudimi, bet jai dirbti, ją kelti, sugrąžinti jai tautinį orumą ir politines galias.
V. Rubavičius: Ta politinė galia buvo romantizmo ir viso XIX a. jau tarsi savaiminis principas. Suvokta, kad legitimi politinės valdžios galia kyla iš liaudies, iš apačios, nes nuvertus monarchijas, kilmė nebeteko galios. Ankstesnis valdantysis sluoksnis, valdęs pagal kilmę, tarsi neteko legitimumo. Pavyzdžiui, lenkai. Kodėl jungėsi politinė tauta su visais savo tautiečiais, kurie nebuvo laikomi žmonėmis? Todėl, kad atsiranda naujas politinės valdžios kilmės ir legitimumo šaltinis – liaudis. Tiesiog visa liaudis tampa politine tauta. Būtina priminti platų akiratį, būdingą mūsų tautos kūrėjams ir patriarchams: jie aiškino žmonėms – jūs esate pagrindiniai valdžios rėmėjai, palaikytojai ir kildintojai. Jūsų yra žemė, kurioje gyvenate, ir galima susikurti tokią tvarką, tokį juridinį, politinį valstybinį mechanizmą, kad jūs būtumėte tikraisiais šeimininkais.
Didysis Vilniaus Seimas suformulavo pagrindines idėjas, ir ta politinė darbotvarkė buvo vykdoma net karo metais. Seime buvo ir pagrindiniai to meto veikėjai. Vienas jų, ko gero, iškiliausias – Antanas Smetona. Jis kūrė tokią valstybę, kuri visas tas intelektualų idėjas pavertė politiniu veiksmu. Kokie tie veiksmai? Tai ir Lietuvos gamybos plėtros – industrializavimo – projektai, žemės reforma, nuo ketvirtojo dešimtmečio pradėta plėtoti urbanizacija ir ypač švietimo sistemos įtvirtinimas, mokyklų tinklas. Lietuvai tuo metu buvo nepaprastai daug iššūkių, vienas iš jų, beje, mažaraštiškumas. Buvo suvoktas būtinumas kuo greičiau kurti bendrą kultūrinę lietuvybės, sakytume, komunikacinę erdvę.
D. Kuolys: Kęstutis Skrupskelis yra atskleidęs, kokia retorika lietuvių politikai tuo metu stengėsi sutelkti liaudį kovoti už valstybę. Intelektualai kreipėsi į valstiečius ir žadino jų kaip žemės ir krašto šeimininkų jausmus: ginklu gindami Lietuvos valstybę, ginate ir savo asmeninę žemę, ir savo teises bei laisves. Žemės ir laisvės jums neduos nei rusai, nei lenkai – jas turite įgyti patys. Ta retorika buvo labai stipri ir gerai apgalvota.
V. Rubavičius: Ir teisinga.
D. Kuolys: Taip, valstybės atkūrimo projektas buvo apgalvotas. Į jį stengtasi įtraukti visus Lietuvos gyventojus, visus luomus, visas tautybes – ir žydus, ir lenkakalbius lietuvius. Tame Lietuvos projekte galėjo išsitekti ir lenkiškai kalbantys dvarininkai su kiek mažesniais dvareliais, ir vokiečiai, ir žydai su savo mokyklomis. Tik diskutuočiau su Vytautu dėl vėlesnės A. Smetonos politikos. Manau, kad A. Smetonos atsitraukimas nuo demokratinės Respublikos susilpnino, demoralizavo tautą.
V. Rubavičius: Man atrodo, turime įvertinti ir tam tikras aplinkybes. Pavyzdžiui, A. Smetonos sugrįžimo į valdžią aplinkybes – jeigu ne Smetona, kas būtų Lietuvą išgelbėjęs nuo kairiųjų ir su jais susivienijusių valdžios? Praktiškai Lietuva buvo ant suirimo ribos, beje, tas pats buvo ir Latvijoje. Ir Latvijos, ir Lietuvos Seimas jau buvo neveiksnus. Nepaprastai buvo sustiprėjusi kairuoliška propaganda ir įtaka, kuri tęsėsi ir vėliau, o 1939 metais padarė savo darbą. Kur nuėjo dalis inteligentijos? Ji jau buvo apsvaiginta kairuoliškumo.
D. Kuolys: Nepaisant nieko, Vasario 16-oji liko. Ir po karo partizanai gręžėsi ne į tautininkų, ne į A. Smetonos palikimą, o į Vasario 16-ąją – tą dieną padėtus simbolinius demokratinės Lietuvos Respublikos pamatus. Vasario 16-oji išliko skirtingas lietuvių grupes vienijančia jungtimi. Tai svarbiausia.
V. Rubavičius: Vasario 16-osios reikšmę parodo sovietiniai metai. Ko visada labiausiai bijota? Kad tiktai vasario 16 dieną kas nors neįvyktų. Sovietų valdžia, toks galingas represinis aparatas, puikiai suvokė, kokia vienijanti moderniosios lietuvybės dvasia glūdi šioje datoje, kokios sprogstamosios galios jos simbolinis turinys. Todėl ir buvo persekiojama. Už menkiausią Vasario 16-osios paminėjimą automatiškai mesdavo iš aukštosios mokyklos, stebėdavo, ar kas neina gatve ypatingu būriu, tarsi švęsdami Vasario 16-ąją.
D. Kuolys: Tai tautos virtimo valstybe data. Ji išsaugo simbolinę galią. O šiandien, kai net „tėvynės tėvai“ laiko tautą savarankiškumo neverta „suveršinta“ minia, Vasario 16-oji įgyja papildomų reikšmių. Ji teigia laisvą, orią, savivaldžią tautą. Taigi Vasario 16-osios semantika iš esmės kertasi su dabar vyraujančia politine elgsena ir retorika.
1991 metais visi suvokė tiesioginę atgimstančios valstybės sąsają su 1918 m. vasario 16-ąja. Per 20 metų ir anuomet, ir dabar daug kas pasikeitė. 1949 metais istorinės aplinkybės lėmė Lietuvos laisvės kovų dalyvių Deklaracijos paskelbimą, Vasario 16-osios idėjos dar kartą buvo sutvirtintos krauju. Mums tenka kur kas menkesni iššūkiai…
V. Rubavičius: Čia veriasi tokia simbolinė plotmė: valstybingumo dingimas ir po 20 metų naujos kovos, siekiant jį atgauti…
O kiek 1918 metais buvo svarbi Jono Basanavičiaus asmenybė ir autoritetas?
D. Kuolys: Tai buvo dydis, kurio tuo metu niekas negalėjo apeiti. To laiko mūsų politika kilo iš kultūros. Tai esminis, bet šiandien tarsi pamirštas dalykas. Buvo suvokiama, kad politika yra natūrali tautos kultūros tąsa: jos negali atskirti nuo bendruomenės istorijos, nuo pamatinių tautos tekstų, pamatinių ženklų. Beje, šią nuostatą 1988-aisiais pagrįstai pabrėžė Arvydas Juozaitis Dailininkų sąjungos rūmuose skaitytoje paskaitoje: jeigu politika atitrūksta nuo tautos kultūros, ji tampa tik jėgos technologija. Vasario 16-oji mums primena svarbią, būtiną tautos kultūros ir politikos jungtį. J. Basanavičius buvo tos jungties simbolis. Jis liudijo, kad Nepriklausomybės Aktas ateina iš „Aušros“, iš XIX a. „kovų dėl kultūros“, iš plačios tautos išlikimo programos.
V. Rubavičius: Jonas Basanavičius simbolizuoja tautos kultūros ir politikos vienovę. Kuo mums svarbus kultūrinis kovos aspektas? Juk kultūrinė kova buvo lietuvybės kūrimo ir tvirtinimo vyksmas. O sukilimai buvo nukreipti prieš carinę administraciją – tai politiniai klausimai. Kultūrinė kova, kultūrinis kūrybinis darbas ir atvedė mus į Vasario 16-ąją. Ar mes būtume išlikę, išlaikę lietuvybę ir tapę valstybine lietuvių tauta, jei būtų laimėjęs 1863 metų sukilimas?
D. Kuolys: Gal ir būtume. Kuo atidžiau žiūri į XIX a., tuo daugiau matai ir kitokios – kovojančios, maištingos lietuvybės. Juk turime ir Mikalojų Akelaitį, ir Edvardą Daukšą, ir Andrių Vištelį, ir jų paliktus sukilimo poezijos tekstus. Tai lietuviški laisvės kovų tekstai. Esame nepagrįstai nuvertinę Tadą Kosciušką – o jis yra bene ryškiausias mūsų istorinių liaudies dainų herojus – „apgynėjas nuo maskolių“. „Kosciuškėlį“ aprauda visa „giminėlė“, visa tauta. Literatūrologė Brigita Speičytė neseniai Lenkų bibliotekoje Paryžiuje atrado 1831 metų sukilėlio, žemaičių valstiečio Simono Barasos atsiminimus (Adomas Mickevičius Paryžiuje ragino lietuvių sukilėlius tokius atsiminimus rašyti). Jis pasakoja: prisiminęs dainas apie T. Kosciušką ir pajutęs nerimą, nutaręs suburti valstiečių būrį ir kautis dėl laisvės. Ar be kovų už laisvę atminties būtų lietuvių valstiečiai išėję Lietuvos valstybės ginti 1918-aisiais? Simonui Daukantui jo motinos dalyvavimas T. Kosciuškos sukilime buvo pasididžiavimo vertas dalykas: tai iškalama motinos antkapyje. Kultūrinė kovos atmintis, įsitikinimas, kad kova už laisvę turi prasmę, buvo svarbūs valstybę atkuriant. Iš bajorų kilęs filosofas Stasys Šalkauskis, labai kritiškai vertinęs istorinį bajorijos vaidmenį, vis dėlto teigė, kad moderniai lietuvių tautai yra esmingai svarbūs bent trys senosios Lietuvos ženklai: Statutai, kuriais tauta susikūrė laisvę ir tvarką, Adomas Mickevičius ir Tadas Kosciuška. Šis yra kilnios kovos už laisvę simbolis, sakantis, kad tauta, net žūdama, turinti savo garbę ginti. Mūsų bajorės Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Šatrijos Ragana, vėliau – Vanda Daugirdaitė-Sruogienė šią laisvės kovų heroiką stengėsi įtraukti į lietuvišką didįjį naratyvą.
V. Rubavičius: Aš žiūriu iš šiek tiek kitokios, politinės galios perspektyvos, atsižvelgdamas į tą politiką, kurią lenkų valstybė vykdė Lietuvos atžvilgiu jau po 1918 metų vasario 16-osios. Lenkai lietuvių tautos valstybingumą suvokė kaip tam tikrą skriaudą savajai tautai ir savajai valstybei. Netekta teritorijos ir dalies galimo politinio kūno. Kas buvo aktualizuota politikoje? Aktualizuojama lenkybė ir požiūris į lietuvius kaip į tam tikrą istorinį nesusipratimą, kurį būtų galima vienaip ar kitaip patraukti į savo pusę, savo valstybę. Juk visą tarpukarį lenkų valstybė rodė tik nedraugiškumą Lietuvos valstybei, kartais elgėsi kaip priešai, o ne kaip pusbroliai. O juk esame bendros istorijos dalyviai. Juk ir prieš Molotovo-Ribentropo paktą buvo lenkų susitarimas su tais pačiais vokiečiais pasidalyti Lietuvą. O iš Lietuvos pusės nebuvo jokio valstybinio nedraugiškumo apraiškų. Atsiskyrimas nuo lenkų tautos kuriant lietuvybę buvo neišvengiamas politinis aktas, nes kitaip negali sukurti savo valstybės. Santykiai galėjo klostytis ir kitaip, bet Lenkija darė baisias geopolitines klaidas: ji susipriešino ir su baltarusiais, ir su ukrainiečiais – su visais kaimynais. Didelės tautos neišmintinga politika.
Kita vertus, pasižiūrėkime į Vasario 16-ąją. Tai iš tikrųjų labai didelio semantinio krūvio tekstas. Šiandien jis įgyja daug papildomų reikšmių. Jis gyvas, bet jo gyvybė turi būti palaikoma ir kūrybinėmis galiomis, kūrybiniais veiksmais. Dar kartą pakartosiu – visi lietuviai, Lietuvos piliečiai, turi jausti įsipareigojimą tai datai, nes ji suteikia labai daug galimybių mums veikti kaip istorijos subjektams. Tik tautos yra istorijos subjektai, o istorija šiaip jau yra valstybinių tautų istorija. Tai ir didelė galimybė, ir dovana, bet sykiu ir atsakomybė, reikalaujanti mąstyti valstybiškai. Tik ar mes sugebame? Šis klausimas man visą laiką kyla, regint mūsų dabartines politikos apraiškas…
Turime gręžtis į praeitį ir semtis įkvėpimo iš Vasario 16-osios, o ne Kovo 11-osios?
D. Kuolys: Kovo 11-oji yra savitas Vasario 16-osios atkartojimas. Be Vasario 16-osios negalėjo būti Kovo 11-osios. Beje, Kovo 11-oji, įprasminta Sausio 13-osios, yra kertinė naujausios Lietuvos istorijos data. Ji taip pat išreiškia laisvos, savo likimą kurti sugebančios bendruomenės idėją. Ši idėja yra ir visada bus aktuali. Ar mes Lietuvoje esame tik pabirų personažų rinkinys, ar politinė bendrija su savo istorija, savo protėviais, bendru ateities projektu ir išlikimo programa?
V. Rubavičius: Bendruomenės, kurioje tu gali būti laisvas, klausimas. Iš tikrųjų individas laisvas gali būti tiktai bendruomenėje. Kitaip ta laisvė yra fikcija. Gali įsivaizduoti, kad kažkur išvykęs, tu realizuoji savąją laisvę, bet juk laisvę tu pats susikuri tik laisvoje bendruomenėje.
Vasario 16-oji mums primena, kad iš esmės laisvu žmogumi gali būti tada, kai tavo tauta laisva, ir tu šitoje laisvoje bendruomenėje, kartu su ja, toliau kuri savo laisvę. Tai labai aktualu. Be laisvos tautos negali būti laisvos bendruomenės, laisvo lietuvio, o laisvas lietuvis turi rūpintis, kad laisva bendruomenė nebūtų užgniaužta. Užgniaužta grupuočių, žmonių, kurie tapatinasi su valstybe dabar. Pasižiūrėkite į žmones, kurie tapatinasi su valstybe, – tauta jiems tampa kliuviniu, jie apie tautą nelinkę kalbėti. Jie uzurpuoja suvereno teisę ir galią.
D. Kuolys: Vasario 16-oji – tam tikras testas, kuriuo mes galime vertinti dabartinę savo politiką ir dabarties politikus, jų retoriką ir elgseną, jų santykį su tauta, jų požiūrį į laisvę. Pamindami savivaldžios tautos idėją, politikai pamina Vasario 16-ąją. Atsisakydama savo politinių teisių ir laisvių pati visuomenė nusigręžia nuo Vasario 16-osios. Mūsų dabartinė laikysena lemia, ar Nepriklausomybės akto reikšmės bus išblukusios, ar gyvos, kalbančios, liudijamos.
V. Rubavičius: Pabaigoje norėčiau pridėti – paminėjai žodį „atsigręžti“ į Vasario 16-ąją… Egzistenciniai simboliai turi tokią keistą ypatybę, kad jie visada yra priekyje. Tai ir pamatas, ir tam tikros gairės. Iš tų pamatų kyla ir valstybės kūrimo, lietuvybės tvirtinimo kryptis. O Vasario 16-osios šventimas – tai prisiminimas, padedantis kurti ateitį, projektuoti valstybę. Tad net nereikia atsigręžti – tiesiog stovint ant to pamato su visa jėga eiti Vasario 16-osios kryptimi. Vasario 16-oji yra ateities šviesa.
Klausinėjo Saulė Matulevičienė
„Liaudies kultūra“ | 2014 (1)
Įrašas apie 1918 m. vasario 16-ąją dr.Jono Basanavičiaus autobiografijos rankraštyje:
Vasario 3 d. A.Smetonos bute Lietuvos Tarybos Vilniuje gyvenančių narių pasitarime dėliai d-ro J.Šaulio Berlynan ir kanonyko Alšausko Lietuvos Braston pasiuntimo, kad pasiteirautų apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo terminą. Galop atėjo vasario16 d., kada visiems 20 Lietuvos Tarybos nariams susitarus, nuspręsta tapo paskelbti Lietuvos nepriklausomybė Vokietijai, Rusijai ir kitoms valstybėms. Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 min. dienos, kada man Taryboje pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulą, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant. Tačiau kitą dieną tą Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją „Lietuvos Aide“ paskelbus, laikraščio numeris su jaja vokiečių cenzuros buvo konfiskuotas, bet nežiūrint to, visgi tuojau pasisekė Berlyno laikraščiuose tą nuotikį pagarsinti.
Nors vakariečiai iš pradžių darė kliūčių mūsų nepriklausomybės paskelbimui, bet galų gale turėjo ir su tuo sutikti.