2021 m. gegužės 26 d.
Baltarusijos Prezidentas Aliaksandras Lukašenka parodė pasauliui, kad jis jau nebesilaiko jokių tarptautinio bendravimo normų bei susitarimų – įsakė nusodinti virš Baltarusijos skrendantį keleivinį lėktuvą ir užbaigti nekenčiamo priešininko – 26-erių metų politinio aktyvisto Ramano Pratasevičiaus – sulaikymo operaciją. Lėktuvu skridę įvairių šalių keleiviai buvo ilgam sulaikyti, o vėliau lėktuvui leista baigti reisą į Vilnių. Tik jau be sulaikytojo ir jo draugės – Sofijos Sapegos. Užuojauta šiems jaunuoliams ir jų artimiesiems – įsivaizduojame, į kokių kaulalaužių ir psicholaužių rankas jie pateko. Juolab kad Lukašenka ėmėsi tokių politinio valymo represijų, kurių daugelis baltarusių negalėjo net įsivaizduoti – niekaip netikėta, kad savas „nacionalinis lyderis“ gali taip daužyti ir žudyti savus, baltarusius. Represijos – sykiu ir kerštas saviesiems už išgyventą valdžios netekimo galimybės siaubą. Rusijai padedant valdžia išlaikyta, tad imtasi visuomenės perauklėjimo – atgrasymo represijomis nuo valdžios keitimo idėjos. Baimė turi persmelkti visuomenę taip, kad net mintis kaip nors protestuoti nebekiltų.
Daugelis valstybių iškart pareiškė protestus, o Lukašenkos veiksmus įvertino kaip tarptautinio terorizmo ar piratavimo atveją. Europos Sąjungos viršūnės pradėjo intensyvius aukščiausio lygio svarstymus, kaip nubausti Lukašenką. Visi sutaria, kad būtina bausti, ir labai skaudžiai, tačiau klausimas – kaip. Ir tas klausimas daug keblesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Politinėmis sankcijomis Baltarusijos valdžios jau nepagąsdinsi – jie seniai žino, ką daro ir ko jiems už tai laukti. Tad lieka ekonominės sankcijos. Šioje plotmėje nėra sunku paskaičiuoti su Baltarusija vienokiais ar kitokiais ekonominiais ryšiais susijusių ES šalių eksporto ir importo balansus, tad ir galimus nuostolius, nutarti dėl pradinio tų nuostolių „kompensavimo“ paketo ir – pirmyn. Tačiau aukščiausio lygio politikai turi galvoti ir apie pasekmes. Ne tik ekonomines, kurios įsilingavus nuožmioms didžiųjų pasaulio varžytuvėms, apsireiškiančioms įvairiais regioniniais kariniais konfliktais, šiuo metu vis mažiau bereiškia, o ir politines bei – ypač – geopolitines.
ES politinis elitas puikiai suvokia, kad Lukašenka išlaikė valdžią ir artimiausiu metu nesileis pakeičiamas. Nebent šio reikalo imtųsi Kremlius. Tačiau toks scenarijus šiuo metu vargu ar europiečių svarstomas. Juolab kad Kremliaus įvykdytas pokytis nieko gero ES nežadėtų. Veiksmingomis įsivaizduotinų politinių spaudimo priemonių nesama. Tad kaip elgtis ekonominių santykių su Baltarusija plotmėje? Daugelio šalių keleivinių lėktuvų kompanijos jau aplenkia Baltarusijos oro erdvę, o Baltarusijos kompanijos lėktuvams draudžiama leistis ES šalyse. Nemenki nuostoliai, kuriuos pajus šios šalies biudžetas. Tačiau vargu ar tai išgąsdins Lukašenką – tikimasi, kad laikui bėgant dalis įvairių sankcijų bus lengvinamos. Kalbama ir apie atjungimą nuo tarptautinės tarpbankinių atsiskaitymų sistemos. Šitai būtų labai rimtas veiksmas, tačiau ir pasekmės – geopolitinės. ES politikai suvokia, kad visokiomis ekonominėmis sankcijomis Baltarusija stumiama į Rusijos glėbį, nes sankcijas patiriantys verslai pereina Rusijos oligarchų žinion, o atjungimas – savaip užbaigtų šį vyksmą. Juk tada visą bankinę finansinę institucinę Baltarusijos struktūrą perimtų Rusija. Kad ir kas būtų kalbama apie menką Baltarusijos „suverenitetą“, tačiau Lukašenka vis dėlto stengėsi išsilaikyti kaip nepriklausomos valstybės vadovas, o kultūriniai ir istorinės sąmonės tvirtinimo vyksmai rodė, kad imamasi tvirtinti nacionalinį baltarusių tapatumą. Kaip tik nacionalinio tapatumo tvirtinimas ėmė kelti vis didesnį rūpestį Kremliui, nes ėmė brėžti labai aiškią istorinę civilizacinę rusų ir baltarusių skirties „liniją“. ES politinis elitas įprato kratytis nacionalinio tapatumo klausimų, tad paprasčiausiai tuos vyksmus pražiūrėjo, todėl ir nepajėgė kurti lanksčios strateginės santykių su Baltarusija politikos. Taip pat negebėjo deramai sureaguoti į joje vykstančius svarbius poslinkius. Tad šiuo metu galvosūkis – kaip skelbti Baltarusijai sankcijas, kurios nebūtų geopolitiškai naudingos Rusijai, o gal ir Kinijai, kuri kuo puikiausiai gali perimti daugelį Baltarusijos verslų ir permesti juos savon logistikon taip, kad nebeliks kam taikyti sankcijų.
Rusijai šiuo metu tarsi ir nieko nereikia daryti – sankcijos pačios suveiks. Nieko nereikia daryti ir Kinijai – tik ruošti galimų verslų perėmimo schemas. Ir vargu ar čia jau ką pakeisi. Būtų gerai, kad belaužydami galvas dėl geopolitinių pasekmių ES lyderiai neužmirštų svarbiausio šiuo metu dalyko – išlaisvinti Pratasevičių. Nesvarbu „už kiek“. Juk ES taip pat kalta dėl jo pagrobimo – neatsirado institucijų, kurios būtų patarusios, kaip saugiau gyventi ES, kurioje jau pripėduota Rusijos nuodytojų, o gal net ir pasiūliusios šiokią tokią apsaugą. O juk visiems buvo matyti, kaip elgiasi keršto ištroškęs Lukašenka, kurio spectarnybos veikia ranka rankon su rusų kolegomis. Tiesa, dera turėti omenyje, kad rusų spectarnybos neabejotinai turi ir savų užduočių. Esminė – paskatinti mūsų aptartą geopolitinį Baltarusijos „apglėbimo“ vyksmą. Šiuo atžvilgiu galima būtų svarstyti, kas vis dėlto paskatino Lukašenką priimti tokį jam labai nenaudingą sprendimą. Gal kiek kitaip derėtų formuluoti klausimą – kas, gerai žinantis Lukašenkos psichologiją, taip sudėliojo įvykių eigą, kad tam teliko pasirodyti tikru, „Putino vertu vyru“ – duoti įsakymą „nutupdyti ir suimti“. Nekyla abejonių, kad Pratasevičius buvo visą laiką sekamas, žinomi jo planai ir ketinimai, juolab kelionės, dalyvavimas konferencijose, santykiai su artimaisiais. Tad pasitaikė gera proga. Ar nesama tam tikro panašumo į jau istorija tapusius įvykius Sarkatvele, kai tuometinis prezidentas Michailas Saakašvilis, neapsikentęs ilgai trukusių provokacijų, kažkieno buvo paskatintas įsakymui – veržtis į Cchinvalį. Klausiausi anuo metu Sarkatvelo Prezidento kalbos ir kirbėjo mintis: „Didžiausia kvailystė, Kremlius laimėjo partiją“.
ES valdantiesiems, o ypač Baltarusijos ir Rusijos kaimynių politiniams elitams tenka sunkus uždavinys – kad ir kas būtų nusprendžiama, ES ir Rusijos santykiai kais, didės karinė įtampa, o šitai labiausiai ir jaus kaimynės. Visų akys vėlei krypsta į Jungtines Valstijas, vėlei laukiama dviejų didžiųjų vyrų – Joe Bideno ir Vladimiro Putino – susitikimo. O ten juk bus kalbama ir apie įtakų sferas. Geopolitika ir specpsichologija.