Vis daugiau svarstymų apie pandemijos apimtį, keliant klausimą: o kaip gi gyvensime virusui pailsus? Ištikusi bėda sykiu yra ir tam tikras veidrodis, kuriame galima išvysti ydingus dabarties būvio bruožus. Daugelio šalių politiniai, o su jais ir kultūriniai ideologiniai elitai vienaip ar kitaip turės pergalvoti savąsias politines bei kultūrines nuostatas, bandydami sąžiningiau ir atsakingiau suvokti valstybių socialinę tikrovę, geopolitinius didžiųjų galių santykius, o tiksliau – įsibėgėjusias negailestingas varžytuves, dabartiniame pasaulio būvyje jau glūdinčius globalius pandeminius, ekonominius, technologinius, migracinius ir socialinės atskirties nulemtus iššūkius, keliančius grėsmę mūsų visų egzistencijai. Dera galvoti ir apie negailestingai visokius išteklius naikinančias karines technologines didžiųjų galių varžybas, o tai padaryti bus bene sunkiausia. Tačiau esama kelių labai akivaizdžių dalykų, kurie vienaip ar kitaip siesis su atsigaunančio pasaulio raida, taps šalių vidaus ir užsienio politikos gairėmis.
Pirmiausia labai aiškiai išryškėjo esminis nacionalinių valstybių vaidmuo tvarkantis su globalaus pobūdžio grėsmėmis. Valstybių junginiai pernelyg nepaslankūs priimti greitus suderintus ir visų palaikomus sprendimus. Sprendimų priėmimas daugiapakopis, įvairuoja derinimo procedūros, sudėtinga politinius sluoksnius aptarnaujančių ekspertinių sluoksnių veikla. Tad gyvybiškai svarbu keisti neoliberaliosios ideologijos režimą, kurio pagrindinis šūkis dar visai neseniai buvo „Kuo mažiau valstybės, kuo daugiau laisvosios rinkos“. Visi buvo įtikinėjami, kad tik vadinamoji „laisvoji rinka“ galinti veiksmingai spręsti visas iškylančias problemas, o jau valstybė tik trukdanti jai gerai veikti. Tad valstybės uždavinys esantis kuo labiau išsivalstybinti, vis daugiau viešojo sektoriaus perleidžiant verslui, nors visiems aišku, kad viešajame sektoriuje nėra ir negali būti jokių „laisvos rinkos“ verslų, o vien tik jų vaizdavimas, suleidus rankas į biudžetinius aruodus. Šiuo sunkiu metu galime tik džiaugtis, kad nepaklausėme besąlygiškai prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ją aptarnaujančių ekspertų raginimų uždaryti visas „neefektyviomis“ skelbtas ligonines ir šitaip tapti „modernios medicinos vadybos“ šalimi. Įvairaus pajėgumo ligoninių bei ambulatorijų tinklas buvo ir yra nepaprastos svarbos socialinis ir ekonominis veiksnys, palaikantis regionų gyvybingumą. Kaip ir „neekonomiškų“ mažų mokyklų tinklas. Nepuolę visur diegti naujosios „ekonomiškos“ vadybos, gal būtume išlaikę ir veiksmingą valstybinę mokslinę epidemiologų tarnybą, kurios svarba akivaizdi jau vien dėl sparčios klimato kaitos nulemtų bakteriologinių ir kitokių gamtinių pokyčių.
Su didelėmis grėsmėmis ir bėdomis pajėgi tvarkytis tik valstybė. Ypač pradiniame etape. Tačiau valstybė nėra abstrakcija – jai veikti būtinas deramas politinis, kultūrinis ir ūkinis elitas, ne kosmopolitiškai ar dar kaip kitaip, o konkrečiai valstybiškai mąstantis mokslininkų ir ekspertų sluoksnis, kuriam svarbiausia nacionaliniai valstybės ir gyvybiniai tautos bei visuomenės interesai. Ryškėja nacionalinio politinio elito stoka, sumenkęs pats valstybinės politikos suvokimas. Juk neoliberalizmo ideologija valstybę verčiant rinkų aptarnavimo įrankiu, politikai tampa administratoriais. Ypač biudžetinių lėšų ir finansinių srautų administratoriais. Tačiau tame administravime nebelieka nacionalinio intereso nuovokos, bendrojo gėrio supratimo. Svarbu – įsisavinti. Nusimetant siaurakaktiškus neoliberalizmo akinius vėlei aiškėja, kad visuomenė niekaip negali gyvuoti be gydytojų, kunigų, mokytojų ir žemdirbių. Vieni maitina, kiti gydo kūną ir dvasią, treti auklėja, lavina ir moko. Taip pat be kultūros kūrėjų. Gydytojas pasitinka atėjusią į šį pasaulį sielą, kunigas palaimina. Jiedu ir išlydi. Jie – ne prekybininkai, ne paslaugų gamintojai ar tiekėjai. Ar mūsų gydytojai ir mokytojai jautė, kad yra išskirtinio sluoksnio atstovai? Jokių būdu. Menkais atlyginimais ir nepaliaujamu reforminiu „ekonomizavimu“ jie buvo pažeminti ir nužeminti. Juk valstybė buvo įsivaizduojama kaip „didesnio masto“ Gariūnai. Karūnuotasis labai aiškiai primena seną išmintį – gydytojai yra šventi žmonės. Gydytojai gydo nepaisydami jiems patiems kylančių grėsmių. Gydo, o ne pardavinėja paslaugas. Mūsų neoliberalistai visais būdais stengėsi paversti gydytojus pardavėjais. Tačiau gydyti ir pardavinėti – dvi labai skirtingos veiklos, grindžiamos savomis vertybinėmis nuostatomis ir formuojančios savą mentalitetą. Ačiū Dievui, kad nepaisant sveikatos sistemon diegtų pseudo „rinkos mechanizmų“ turime gydančių gydytojų. Tad išvada – valstybei būtina stipri valstybinė sveikatos apsaugos sistema. Lygiai kaip ir švietimo. Be krepšelių ir paslaugų tiekimo. Tas sritis savo ruožtu būtina politinėmis priemonėmis saugoti nuo įvairiausių „laisvos rinkos“ ideologinių štampų ir jais grindžiamų nepaliaujamų „reformų“.
Įvairiai aptarinėjami ir ekonomikos dalykai. Suprantama, esama verslininkų, kurie stengiasi pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir kiek galima pasipelnyti. Juolab kad šitai įmanoma. Svarstoma, ar nereikėtų reguliuoti maisto kainas, o jei reikėtų, tai kaip. Suprantama, valstybė turi daug būdų reguliuoti įvairiausias rinkas, nes juk visiems aišku, kad rinkos veikia valstybinio bei tarpvalstybinio reguliavimo pagrindu. Esminiai instrumentai – mokesčiai, valstybiniai užsakymai bei subsidijos. Tačiau kaip tie instrumentai veikia priklauso nuo politinio ir ūkinio elito savimonės. Juk ir gerus instrumentus galima savanaudiškai naudoti. Ypač jei turima politinės galios užnugarį ar valdomi išankstinės informacijos kanalai. Tačiau yra ir kol kas neaptarinėjamas „rinkų“ valdymo būdas – stiprus valstybinės ekonomikos sektorius. Stiprus – vadinasi, su savomis vertybinėmis nuostatomis, karjeros paskatomis, specialybių prestižu. Šitie dalykai gali būti svarbesni nei vien nuogas atlyginimas. Kokių veiklų ir įmonių reikėtų tokiam sektoriui, spręsti valstybės strategams. Šiai sričiai aptarnauti praverstų ir bankas. Svarstymai apie kainų reguliavimą verčia prisiminti ir valstybės priedermę sukaupti ir laikyti strategines maisto atsargas. Jomis galima kurį laiką gintis nuo kainų kilimo. Nežinau, ar turime tokias atsargas ir kaip jas valdome, tik apie jas kol kas niekas iš politikų neužsiminė. Strateginės maisto atsargos tiesiog būtinos kaip atsakas ir į galimas Astravo AE grėsmes. Apie tas grėsmes daug mūsų aukščiausios lygos politikų kalba, tačiau neteko girdėti apie realius paruošiamuosius darbus. Tiesa, kartkartėm pasigirsta bendro pavojaus signalo tikrinimai.
Šiuo metu numatyti didžiuliai pinigai Europos Sąjungos šalių ekonomikoms gaivinti. Aukščiausiu europiniu lygiu patikinama, kad jų nepritrūks. Todėl labai svarbu įvairiapusiškai svarstyti, kokio norėtume atnaujinto nacionalinės ekonomikos, o su juo ir socialinių santykių modelio. Kokios tikėtumėmės stiprėjančių nacionalinių ekonomikų sąveikos Europos Sąjungoje. Antraip – nieko neišmokę eisime įprasta „lėšų įsisavinimo“ vaga.