Karūnuotas virusas įsisuko į žmonijos gyvenimą, ir tas netikėtai ėmė irti – trūkinėja žemynų, regionų ir valstybių ryšiai, stoja oro ir kitoks laivynas, užsidaro masinių renginių ir linksmybių vietos… Panika biržose, mažėja BVP ir kiti skaičiai, į kuriuos buvo taip įtikėta, kad jų didėjimas imtas laikyti pagrindine pasaulio sveikatingumo žyme. Pasirodo, galima gyventi ir be masinio turistavimo, alinančio ir šiukšlinančio planetą žingeidavimo įsiamžinti , įminti pėdą, nusiselfinti ir pasirodyti. Vienu ypu imta gyventi be globalizuotų masių ir darbo jėgos judėjimo. Karūnuotasis primygtinai akina mus pasižiūrėti į save ir savo gyvenimo būdą – kiek dar ilgai tokį energetinį išlaidavimą pakels mūsų visų motina Žemė?
Pastaruosius porą šimtų metų gundomi technologinės visagalybės, o su ja ir liberalaus bedieviško technologinio nemirtingumo vizijos negailestingai deginame žemės syvus ne tiek savo būtinoms reikmėms, kiek be saiko ir atsakomybės daugėjantiems įgeidžiams ir karinėms reikmėms tenkinti. O tiksliau kalbant – visa savo laisva dvasia atsidavę besąlygiško kapitalo prieaugio apžavų nelaisvei. Įsikalinome ekonomikos augimo ir BVP skaičiukų ideologijoje, tad jau net pats klausimas, o kodėl ekonomika turi nepaliaujamai augti ir koks to augimo tikslas, jei planetoje vis daugiau socialinės atskirties, skurdo ir nelygybės, atrodo tarsi „iš kito pasaulio“. Mažų mažiausiai – įtartinas, o gal ir priešiškų galių įteigtas. Nesvarstome.
Nesusimąstome apie kapitalo kaupimo ir šiuolaikinės finansinės burbulinės ekonomikos prigimtį. Tačiau žinome – reikia vis daugiau deginti. Naftos, dujų, miškų… Tačiau retas pagalvoja, kad labiausiai deginame tai, kas mūsų visų, kas turėtų būti ypač saugoma – deguonį. O juk mūsų vidaus degimo varikliu palaikomas kapitalizmas yra rentos kapitalizmas. Jame daugiausiai laimi tie, kas sugeba nemokamai kuo daugiau panaudoti visiems priklausančios gėrybės – oro. Metaforiškai kalbant, kuo galingesnis variklis, tuo daugiau naudos. Degimui reikalingas deguonis. Tad kuo daugiau nemokamo, visiems reikalingo nusavinama ir sudeginama, tuo didesnis pelnas. Kuo labiau blaškomės po planetą, tuo daugiau jo deginame, tad ir krauname „variklių“ savininkams pelną. Negalvodami apie pasekmes. Karūnuotasis sako – o juk galite gyventi ir gimtinėse. Jokios laisvės nesumažėja. Pasirodo, galima gyventi ir be amerikietiškojo ir europietiškojo krepšinio, be futbolo ir kitokių linksmybių. Negalime be maisto, tačiau apsieisime be išskirtinių egzotiškų, iš tolimų užjūrių atvežamų produktų. Ką tik visomis keturiomis kovojome už „atviras sienas“, dabar džiaugiamės jas uždarant. Prisiminkime, ką pasaulio išminčiai kalbėjo apie mažutėlį, tačiau labai žmogui ir žmonijai reikalingą dalyką – saiką. Tada gal ir nereiktų nei pernelyg plačiai ir greitai vartus atverti, nei traiškant atsilikėlius juos užvėrinėti.
Dvi Kinijos palydovinės nuotraukos. Viena prieš epidemiją, o kita – po kelių savaičių jau valdžiai įvedus karantiną. Pirmojoje šalis paraudusi nuo užterštumo, tik pakraščiai melsvuoja. Antrojoje – skaidri melsva teritorija. Taip ir jauti apsivaliusios Žemės atodūsį. Greitai apsivaliusios. Sustabdytas transportas. Tačiau gyvenimas nenutrūko, tik tapo atsakingesnis, apdairesnis. Virusas paskatino susiimti? Tik ar ilgam? Juk gyvename degindami ir teršdami. Deginame net Amazonijos selvą, kurią įprasta vadinti Žemės plačiais. Teisingai vadiname, tad kodėl negerbiame savų plaučių. Karūnuotasis kaip tik ir rodo į mūsų plaučius. Jamesas Cameronas savo išskirtinės filosofinės gelmės ir apimties filme „Avataras“ tiesiog prikišamai parodė mūsų kapitalistinės neoliberaliosios civilizacijos ydas – visą gyvenamąją, gyvybinę ir sąmoningąją aplinką negailestingai paverčiame perdirbimui reikalingais apskaičiuojamais ištekliais, palikdami atliekų kalnus. Technologinė galia su įtvirtinta programa „dar daugiau galios“ virsta savinaikos virusu. Niekaip negalime sustoti ir nors akimirkai atsitokėti. Kodėl? Turi didėti BVP. Turi didėti pelnai, augti biržų rodikliai. Tačiau jokiais rodikliais nematuojama nei dvasingumas, nei sugyvenimas su kaimynais, nei dorybingumas. Mums tokie dalykai nebereikalingi. Nes niekaip neišmatuojami, nepasveriami, negalimi perdirbti. Tiesa, jau patį žmogų pavertėme žmogiškaisiais ištekliais, o perdirbant jį neaptinkame jokios dvasios. Tad svarbiausia – laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas. O tam judėjimui reikalinga energija. Vadinasi, laisvei užtikrinti deginsime Žemės syvų vis labiau. Kol žemelė apsivers.
Minėtą Camerono filmą vertą turėti omenyje žvelgiant į kasdienius įvykius ir bandant juos suvokti. To filmo vaizdiniai yra mūsų gyvenimo kasdienybė, kurios nesame linkę apmąstyti. „Laisvės rinktis“ užglušinti imame stokoti kritinio ir savikritinio mąstymo įgūdžių? Nejau reikėjo sulaukti Karūnuotojo, kad pasijustume gyveną visai kito klimato zonoje. Juk pirmą sykį akivaizdžiai išgyvenome besniegę ir pliusinės temperatūros žiemą. Pirmą kartą. Taip juk didelis mūsų vietinės ekosistemos pokytis. Turėsime kitaip gyventi, nes keičiasi visos aplinkos gyviai ir mūsų pačių organizmas. Neišvengiamai. Apie tai nė žodžio nei Prezidentas, nei Premjeras, nei kitokie politiniai veikėjai. Su šiais visuminiai pokyčiais bus daug sunkiau tvarkytis, nei su vienu aiškiu priešininku. O juk ir jis gali būti didesnio vykstančio pokyčio šauklys-įspėjimas, skatinantis apsivalyti, persitvarkyti, susivokti gyveną iš motinos Žemės malonės, o ne iš savo technologinių įgeidžių didybės. Gal net paskelbti pasaulinį apsivalymo penkmetį, apsiribojant saikingo išgyvenimo ekonomika ir ją plėtojant?
Mūsų ateitimi susirūpinę protai jau kuris laikas aiškina apie neišvengiamas sparčios ir besąlygiškos gyvenamojo pasaulio technologinimo ir ekonomizavimo keliamas grėsmes, tačiau pasaulinės galios pernelyg užsiėmusios geopolitinėmis karinėmis varžytuvėmis, kad į tuos svarstymus įsiklausytų. Suvokta yra ir globalizuoto gyvenimo keliama grėsmė planetos ekosistemai. Ta ekosistema veikia kaip dalinių, regioninių ir mažesnių sistemų junginys, kurio visi elementai susiję ir savaip sąveikauja su aukštesnio ir aukščiausio lygmens sisteminiais veiksniais. Niekaip negalime jų suvokti, kadangi patys, kaip rūšis, esame tik elementas, tad mūsų supratimas dalinis, santykiškas. Todėl visada turime galvoti apie dalinio mąstymo nulemtos veiklos pasekmes, kurių net neįmanoma numatyti. Globalizacijos nulemtas masinis darbo jėgos „keliavimas“ naikina mažųjų ekosistemų , gimtinių gyvybingumą, nes tą gyvybingumą palaiko vietinės bendruomenės, per ilgą laiką išsiugdžiusios sugyvenimo su gimtąja aplinka kultūrą ir įgūdžius. Ypač žemdirbystės, gebėjimo susikalbėti su žeme ir gamta. Gyventi pagal žemės ritmus, palaikant jos ir savo gyvastį. Pramoninė žemdirbystė unifikuoja ir technologizuoja žemės naudojimą, tad ji greitai nualinama, nes neatsižvelgiama į vietinius mikrofaunos ir mikrofloros ypatumus, jų gyvybinį audinį. Nepaisoma ir vietinio unikalaus gyvenimo būdo. Tad ar nebūsime verčiami iš globalizacijos ideologijos aukštumų grįžti prie vietinių žemės ūkių, prie savųjų gimtinių, labiau paisydami Žemės „teisių“ ir jos poreikių, o per juos – mokydamiesi visapusiško sugyvenimo?