Apie nematomos, tačiau visur esančios „Kremliaus rankos“ veikimą nuolatos prabildavo lietuviškieji konservatoriai, kai tik visuomenė subruzdavo dėl kokių nors skriaudų ar nuoskaudų. Esą visokia visuomenės saviraiška bei savivaldos apraiškos menkina lietuviškosios valdžios įvaizdį, tad jau savaime tarnauja Rusijos interesams. Ypač aršiai buvo puolami žmonės, išdrįsę rinkti parašus referendumui, kad mūsų gimtinės žemė nebūtų paversta prekiniais sklypais. Konservatorių partijos didžiūnams mojuoti „kremlinė“ retorika tapo tarsi savaime suprantamu dalyku, rodančių jų kilmės „grynumą“. Todėl daugeliui buvo netikėta išgirsti tokią retoriką iš premjero Sauliaus Skvernelio lūpų, kuris jau turėjo senokai apsiprasti ir susitaikyti su konservatorių mestais kaltinimais jų partijos lyderiui Ramūnui Karbauskiui ir daliai valstiečių bei socdemų dėl verslo ryšių „kremliškumo“. Nejau nutarta iš konservatorių perimti šitą retorikos vėzdą? O jei taip, tai kas verčia?
Premjeras tik sustiprino ir aiškiai išreiškė dalies savo partiečių užuominas apie tai, kad mokytojai streikas labai jau kenkiąs mūsų valstybei, o tokia kenkėjiška veikla tarnaujanti mūsų didžiosios kaimynės interesams. Žodžiu, gal ir ne „Kremliaus ranka“, bet ką gali žinoti… Net regint, kokios aršios demonstracijos prieš blogėjantį vadinamųjų „liaudies masių“ gyvenimą vyksta visoje Prancūzijoje ir Paryžiuje, nepasidrovėta pirmąkart taip drąsiai išdrįsusių pakovoti už savo teises mūsų mokytojų apšaukti teroristais, su kuriais, jei prireiksią, bus susidorota taip, kaip Garliavoje. Mokytojus streikui ir akcijai Švietimo ir mokslo ministerijoje subūrusios profsąjungos vadovas imtas skelbti opozicijos parankiniu. Parankinis ar ne, tačiau kokia gi opozicija nepasistengtų pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir nepasistengtų išpešti sau naudos? O streikuojantiems mokytojams svarbu ne politinės priklausomybės, o kad apskritai esama juos palaikančių politikų.
Mokytojų streikas įeis į Lietuvos istoriją jau vien dėl to, kad jis galop privertė premjerą keisti švietimo ministrę. Vadinasi, buvo pajusta ne tik mokytojų, bet ir juos vis labiau ėmusių palaikyti kitų socialinių sluoksnių jėga ir jos keliama grėsmė. Nors premjeras ilgokai gaišo įveikdamas savo aroganciją ir gerokai pavėlavo su mintimi, kad būtina kuo greičiau kalbėtis su streikuojančiaisiais ir spręsti jau įsisenėjusią ministrės problemą, tačiau taip pat nutarė pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir švietimo ministrei įkandin pasiuntė dar ir kultūros ministrę bei aplinkos apsaugos ministrą. Švietimo ministrė buvo iš premjero komandos, o kiti du ministrai – Ramūno Karbauskio žmonės. Tad nujaučiamas šioks toks vidinis partinis konfliktas, tik neaišku, kaip jis rutuliosis, nes valdantiesiems kyla naujų grėsmių. Manytume, kaip tik tų grėsmių akivaizdoje premjeras ir išsitraukė „Kremliaus rankos“ kuoką. Dabar jau abi pusė kovos mojuodamos „Kremliaus ranka“.
Viešai kiek paabejojusi dėl dviejų ministrų prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė visų ministrų atleidimo dekretus. Tačiau sykiu ir parodė, kad žaidimas tik prasideda, o ji ruošiasi jame rimtai dalyvauti. Paklauskime savęs, ar Prezidentūros numylėtų žiniasklaidos didžiūnų numatytas gruodžio 9 d. mitingas prie Vyriausybės rūmų ir įvairių ministerijų skambiu „Paskutinio skambučio“ pavadinimu galėtų būti rengiamas negavus Prezidentūros bei konservatorių vadų kartu su jų smegenų centru pritarimo? Vargu bau. Daugelis būtų linkę galvoti, kad pasitelkus pirminį dar nesibaigusį mokytojų streiką opozicija kartu su Prezidentūra ėmėsi didinti politinę įtampą, nes žinoma, kieno ranka laimina konservatorių vadovą ir mūsų prezidentę. Radosi reali galimybė silpninti ne tik Vyriausybę, bet ir patį Seimą. Konservatoriams svarbu valdžia, o reitingai rodo, kad jiems būtų naudingi priešlaikiniai rinkimai. Tačiau tokie rinkimai būtų naudingi ir Prezidentūrai, kurios tikslas, kaip ir konservatorių, yra laiduoti Rūmus pasirinktai įpėdinei. Tad klausimas: kam skamba Paskutinis skambutis?
Organizatorių sumanymu, tai jau būsiąs ne skambutis, o varpas, kurio gausmas priplosiąs prie žemės visus žaliuosius valstiečius. Juk sukviesta ar tik ne 40 profsąjungų ir kitokių organizacijų, numatytos susikibusių rankų eitynės, raginančios valdančiuosius kuo greičiau atsiduoti konservatorių malonei ir įvykdyti visus jų reikalavimus. Premjero komandos ir jo ministrės arogancija atsisuko prieš juos pačius. Tai, ką jie galėjo ir turėjo padaryti patys prieš savaitę, darys dabar, tačiau jau kaip pralaimėję, ir politinius vaisius raškys priešininkai. Juk visiems aišku, kad mokytojų kantrybės taurę perpildžiusią naująją etatinio mokytojų apmokėjimo „skaičiuoklę“ galėjo sumeistrauti ir nuleisti tik visiški ministrės suburti beraščiai.
Artėja ir Lietuvos prezidento ar prezidentės rinkimai. Kas gali sukliudyti numatytos įpėdinės karjerai? Jai gali pakenkti kylantys Arvydo Juozaičio reitingai, kurių jau nebeįmanoma mažinti iki nereikšmingų, tačiau kol kas didžiausia bėda – Stasio Jakeliūno Seime suburta ir vadovaujama komisija, tirianti mus prieš dešimtį metų ištikusios krizės priežastis ir apklausianti buvusius aukščiausius pareigūnus, kodėl krizei suvaldyti buvo skolinamasi už tokias beprotiškai dideles palūkanas, kai tarptautinės finansinės organizacijos siūlė savo pinigus už daug mažesnes? Kol kas atsakymai visuomenei nėra žinomi, o iš žiniasklaidon nutekančių nuogirdų galima susidaryti nuomonę, kad aiškiai atsakyti nelinkstama. Tačiau mes visi prisimename, kad kaip tik prezidentė ir buvo tas žmogus, kuris aiškiai pasakė, kad Lietuva neims pigių pinigų iš tarptautinių finansinių organizacijų, o skolinsis iš finansų rinkų oriai ir brangiai. Tad apklausinėjamai finansų ministrei ir dabartinei įpėdinei Ingridai Šimonytei tenka nemenka užduotis – visaip įrodinėti, kad skolintis brangiau Lietuvai buvo naudingiau, o prezidentė čia – „nė prie ko“. Jakeliūno tokie argumentai neįtikina. Juolab kad ne tik jam žinoma, kad vienos pelningiausių šiuolaikinėje bankininkystėje yra valstybių skolų „kasyklos“.
Valstybių praskolinimas, tų skolų aptarnavimas ir prekyba skolomis yra savita, beveik niekam nematoma verslo rūšis, turinti didžiulę politinę galią ir nulemianti daugelio silpnesnių šalių likimą. Praskolinant valstybes nemenkai nubyra ir tiems politikams, kurie, kaip sakoma, atveda mokią šalį į laisvą finansų rinką, nes juk visas palūkanas sumoka tos šalies gyventojai. Nežinia, ar Jakeliūnui pavyks išsiaiškinti, kaip Lietuva, kitaip nei jos kaimynės, buvo taip begėdiškai praskolinta, tačiau tokia galimybė išlieka. Kaip tik tą galimybę artėjant prezidento rinkimams reikėtų kuo greičiau naikinti. Juk Jakeliūnas, tarsi tampydamas tigrą už ūsų, pareiškė, kad parlamentinio tyrimo išvadas skelbsiąs kovo mėnesį. Kaip tik prieš pačius rinkimus. Tikėtinas būdas naikinti galimą grėsmę – keliant politinę įtampą, didinant valstybinės valdžios nestabilumą ir grasinant priešlaikiniais Seimo rinkimais priversti valdančiuosius susitarti ne tik dėl būsimų išvadų, bet ir dėl būsimo Rūmų šeimininko taip, kad tai netrukdytų būsimai dabartinės prezidentės karjerai. Tačiau kokios tame didėjančių įtampų lauke premjero galimybės valdyti šalį ir pačiam dalyvauti prezidento rinkimų kampanijoje ar išlikti poste po rinkimų? Premjero retorika rodo, kad jo aplinkai vis sunkiau numatyti vienų ar kitų veiksmų bei pasisakymų pasekmes. Ar padės „Kremliaus ranka“?