Žiauri Moskovijos agresija ukrainiečių žemėse tęsiasi jau treti metai. Vargu ar kas Moskovijos ordai įsiveržus į Ukrainą 2022—ųjų pradžioje galvojo apie tokią europinio karo trukmę. Vieni buvo įsitikinę ukrainiečius atsilaikysiant kelias dienas ar mėnesius. Tarp tokių ir didžiuma europinio bei amerikietiškojo politinio elito žmonių. Prisiminkime Vokietijos valdančiųjų pasisakymus pirmosiomis agresijos dienomis, taip pat ir amerikiečių pasiūlymą Ukrainos prezidentui kuo greičiau išvykti. Daugelis to meto, o ir ankstesnių Krymo, Donbaso ir Luhansko „perleidimo“ Moskovijai detalių dabar jau neišvengiamai prišaukia vienokius ar kitokius įtarimus apie vakariečių politinių elitų tam tikrus, nebūtinai tiesioginius, susitarimus su kremliniais dėl Ukrainos ateities. Juolab Europos valstybėms, ypač Vokietijai, vis giliau ryjant geopolitinį korupcinį Kremliaus už\mestą energetinių išteklių „kablį“. Visiškai atryti jo iki šiol nepavyksta. Tuos įtarimus dar labiau stiprina ir „trūkinėjanti“ karinė pagalba Ukrainai, iki šiol galiojantys ginkluotės naudojimo apribojimai, Ukrainos ir NATO santykių „neaiškumai“, kurie jau senokai turėja visiškai išaiškėti. Vakariečiai nepaprastai saugo Moskovijos suverenumą, jos teritorinį vientisumą, o su juo ir Vladimiro Putino valdžią, tad agresoriui žudikui leidžiama viskas, o už savo ir visos Europos laisvę kovojantiems ukrainiečiams vis perrišamos rankos. Rusija net okupuotas Ukrainos dalis įtraukė į savo konstituciją, o koks buvo pasaulio bendruomenės atsakas, Jungtinių tautų veiksmai? Ar jie nors kaip išgąsdino ar apramino Kremliaus agresyvumą? Tad kodėl, žinant kokios ir kiek pagalbos reikia ukrainiečiams, kad išstumtų rosijanus iš savo žemių, delsiama, vėluojama ar prilaikoma?
Tik šiomis dienomis imtas kalbėti apie apribojimų vakarietiška ginkluoti naikinti karinius taikinius Rusijos teritorijoje naikinimą. Iki šiol niekas deramai neaiškino, kodėl vakariečiai, pirmiausia amerikiečiai, sustabdė, ukrainiečių puolimą 2022—ųjų rudenį, kai jiems buvo atsivėrusi galimybė išeiti prie Azovo ir veržtis į Krymą? Nutrūko ginkluotės ir amunicijos teikimas, tad sustojo ir Kremlių jau į neviltį varęs ukrainiečių puolimas. Jungtinių Valstijų prezidentas savo rankose daugelį mėnesių turėjo sutartinai respublikonų ir demokratų priimtą ir jo paties pasirašyta, tad įsigaliojusį, karinio lendlizo Ukrainai įstatymą, tad savo nuožiūra galėjo teikti šiai krauju plūstančiai ir nuožmiais kremlinių naikinamai šaliai visokeriopą karinę neatlygintiną pagalbą, tačiau tuo įstatymu taip ir nepasinaudojo. Ukrainiečiai, o ir mes, į tą įstatymą dėjome daug vilčių. Pagal jį nebuvo suteikta jokios karinės pagalbos. Toks buvo JAV prezidento ir jo komandos sprendimas. Labai palankus Kremliui. Vėlesnė pagalba geram pusmečiui strigo valdžios viršūnėse, įsiplieskus įnirtingoms demokratų ir respublikonų priešrinkiminės kovos batalijoms. Dabar ta apie 60 mlrd. dolerių pagalba prezidentas džiaugiasi, kai didžiu savo laimėjimu, tačiau reikiamai karinei amunicijai tiekti teks tik koks penktadalis.
Kol kas jokie kariškiai negali paaiškinti, kodėl kartu su vakariečių kariniais strategais ruoštas ukrainiečių 2023—ųjų puolimas taip ir nebuvo aprūpintas aviacija ir toliašaudėmis raketomis bei kita tokio pobūdžio operacijoms reikalinga ginkluote, o vis dėlto ukrainiečiai buvo akinami, ypač įvairios vakarietiškosios žiniasklaidos, imtis šio beviltiško žygio. Buvo keliami nepateisinami lūkesčiai, kalbėta apie galimą Rusijos subyrėjimą ir dėl jo džiaugtasi ar nuogąstauta, kad vėliau ukrainiečius būtų galima kaltinti tam tikromis „nuodėmėmis“ ar „negebėjimais“? Nors vakariečių, taip pat ir ukrainiečių žvalgybininkai, o su jais ir politikai, žinojo apie rosijanų pasiruošimą ir subudavotus įtvirinimus.
Puolimą teko greitai užraukti, nes per žiemą Moskovija jam atremti gerai pasiruošė: žinodama(?) ukrainiečius stokosiant aviacijos pasišiaušė keliomis inžinerinių įtvirtinimų linijomis. Įtariu, kad stabdyti buvo tuometinio kariuomenės vado Valerijaus Zalužno sprendimas. Dabar jau visiems aišku, kad ukrainiečiai kovoja už visų europiečių, o gal ir demokratiniu vadinamo pasaulio laisvę. Ypač vadinamojo rytinio NATO flango šalių, kurios jau senokai yra imperines ambicijas įgyvendinančios Moskovijos akiratyje, kaip buvusios carinės ir sovietinės Rusijos teritorijos. Tačiau iki šiol taip ir neapsispręsta dėl besąlygiško Ukrainos karinio palaikymo visais įmanomais būdais. Tad kyla klausimas, o gal esama tam tikros geopolitinės naudos, kurią didžiosios šalys tikisi išpešti iš ilgai besitęsiančio karo ir jo išskeliamų vis naujų geopolitinių iššūkių bei galimybių? Pabandysiu kiek pasvarstyti apie galimą numanyti vieną didžiosioms pasaulio galioms Kinijai ir Jungtinėms Valstijoms svarbią geopolitinės naudos plotmę. Autorius supranta, kad visokios tokios naudos šiuo metu laistomos ukrainiečių krauju, tačiau vargu ar kas geopolitinėse „aukštumose“ į tas aukas ir kančias kreipia dėmesį. Deja.
Agresyvių karų sumanytojai turi savo pagrindiniu tikslus, kuriuos nesunku numanyti – užgrobti, sunaikinti, užvaldyti, pavergti. Tačiau užsitęsęs karas neišvengiamai įtraukia didžiąsias pasaulio galias, paskatina geopolitinių strategijų varžytuves, išplinta kituose regionuose, keičia regioninių ir civilizacinių santykių pobūdi. Randasi naujos grėsmės, iššūkiai, o sykiu ir galimybės. Vieniems gerai pasipelnyti, kitiems įgyvendinti savo politines ambicijas, tretiems keisti „pasaulio tvarką“ ir pan. Karo pasekmių taip pat niekas negali numatyti – randasi visiškai netikėtų ir neįtikėtinų. Vargu ar pradėję karą Moskovijos geopolitikai ir politikai rimtai galvojo apie būsimas demografines problemas – juk buvo ruoštasi kelių savaičių ar mėnesių karinei operacijai, kurią tik dabar išdrįstama vadinti karu, nesibijant įkalinimo. Nuostoliai didžiuliai – žuvo šimtai tūkstančių vyrų, o jau sužalotųjų skaičius arti pusės milijono, ypač į mūšio lauką permestų iš įvairių Sibiro regionų. Tad pagal pačių rosijanų virkavimus daugybėje Sibiro miestų, miestelių ir kaimų nebeliko jaunų ir subrendusių vyrų. Jie išsiskaidė Ukrainos žemėse.
Tose vietovėse gyvena ir dirba netekėjusios moterys arba vaikus augina našlės. Tai didžiulis sunkiai besiverčiančių žmonių sluoksnis, slegiamas didžiulių problemų. Vargu ar toms moterims pavyks persikelti į įvairiais požiūriais turtingesnius europinius regionus, tad toms gyvenvietėms lemta merdėti ar išnykti. Daugumoje regionų vieninteliais darbdaviais liko kinai, valdantys medienos ruošimo ir jos vežimo į Kiniją bendroves, nes didžiausi Sibiro plotai perleisti „įsisavinti“ Kinijai. Nesunku numanyti, kad Kinijai atsivėrė kuo puikiausia galimybė tas Sibiro žemes, kurias Kinija laiko savomis, o tokių – didžiulė teritorija, sukininti visiškai natūraliu būdu. Neabejotina, kad Sibiro regionai ims greitai keistis rusėms gimdant kinų vaikus. Ypač žinant, kokios yra kinų šeimos kūrimo ir valdymo tradicijos. Juolab jei jos bus ir valstybės politikos palaikomos. Pavyzdžiui, steigiant kiniškus vaikų darželius, auklėjant gabius Kinijos internatuose, mokant už vaikus geras pašalpas ir pan. Juo ilgiau tęsis Moskovijos agresija Ukrainoje, tuo lengviau bus tokius sumanymus įgyvendinti, nes Kremlius taps visiškai ekonomiškai priklausomas nuo Kinijos. Ta priklausomybė jau šiandien visiškai akivaizdi. Gali būti, kad demografinis dėmuo svarstomas ir Kremliuje. Koks jo galvoje galėtų suktis sprendimo būdas? Atsverti vyrų netektis ukrainiečių vaikais ir okupuotų žemių žmonėmis, stengiantis vis daugiau jų perkelti į įvairius Sibiro ir Tolimųjų Rytų regionus. Tad Kremliui būtina atsiriekti ne tik Ukrainos žemių ir jos išteklių, bet ir gyvybinės galios. Vargu ar tokiai taktikai kinai nerastų priešnuodžių.
O kokia amerikiečiams geopolitinė nauda? Esminis geopolitinės svarbos dalykas – akivaizdus. Rusijos agresija pristabdė Kinijos sparčiai įgyvendinamą pasaulinį geopolitinį sumanymą — „Juostos ir kelio iniciatyvą“. Kinai savo vadovo lūpomis 2013 metais paskelbė senokai ruoštą ir iki šiol tobulinamą sumanymą 6 prekybinės infrastruktūros „koridoriais“ susieti Kinijos pajūrio uostus ir gamybos centrus su bene visomis Azijos ir Europos valstybėmis, išeinant į Afriką ir Lotynų Ameriką. Dalis tų koridorių atkarpų jau veikia. Vienas koridorius turėjo eiti per Rusiją ir išeiti į Baltijos jūrą Sankt Peterburge. Baltarusija turėjo tapti didžiausiu prekių gamybos ir tiekimo Europos Sąjungai chabu, juolab kad kinai jau buvo pasirūpinę ir gamybiniu energetiniu pagrindu – europiečių žaliąja pripažinta baltarusių atomine energija turėjo būti panaudojama gamyboje ir tiekimo grandinėse. Tad šiuo požiūriu kaip tik kinai būtų tapę pavyzdiniu ES „žaliosios energetikos“ lokomotyvu. Neabejotina, kad būtų padidėjęs ir Baltarusijos politinis bei ekonominis „svoris“. Atšakos turėjo eiti į visus Baltijos uostus. Baltarusijai įvestos sankcijos sujaukė tuos planus, o Moskovijos agresija verčia juos keisti ieškant naujų išeičių, kurios nemenkai kainuoja. Juolab kad amerikiečiai verčia ES riboti savo ekonominius ryšius su kinais. Kitas koridorius buvo numatytas ir aktyviai kuriamas per Artimuosius Rytus, tačiau Izraelio ir Hamas karas taip pat pristabdė darbus, o ypač – politinius susitarimus su valstybėmis. Beje, tuos kinų infrastruktūrinius koridorius palaiko jūrinis ir skaitmeninis koridoriai, su kuriais vakariečiams jau yra daug vargo.
„Juostos ir kelio iniciatyva“ yra pasaulinio geopolitinio vakarietiškos globalizacijos mechanizmo atitikmuo. Kitaip tariat, kinai perėmė vakariečių kapitalistinį „išradimą“ ir pritaikė savo pasaulinės lyderystės tikslams įgyvendinti. Jungtinės Valstijos anei Europos Sąjunga tam nebuvo pasirengusios ir ilgokai negebėjo rasti deramo atsako. Šitai akivaizdžiai rodo didžiumos Afrikos ir Azijos šalių atsigrįžimas į Kiniją, o ir jos sumanyme dalyvaujančių apie 150 valstybių skaičius. Vakariečiai nesugebėjo politinėmis bei ekonominėmis priemonėmis stabdyti Kinijos globalizacinės geopolitikos, nors vis labiau ryškėjo Jungtinių Valstijų ir Kinijos strateginės varžytuvės įvairiose srityse. Tačiau karas Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose kinų sumanymui sudavė rimtą smūgį. Gali būti, kad vakariečių, pirmiausia – amerikiečių, strateginiuose centruose galvojama, kaip tą smūgį kuo ilgiau „užtęsti“, kad „Juosta ir kelias“ būtų galutinai suplėšyti. Beje, Jemeno hučiai savo raketomis taip pat ganėtinai nukenksmino Kinijos jūrinę prekybos liniją, einančią per Sueco kanalą. Jemeniečius remia Moskovijos ir Kinijos sąjungininkas Iranas, tad ryškėja geopolitinių paradoksų aibė. Prieš vienus priešus nukreipti veiksmai atsisuka ir tiems priešams, šiuo atžvilgiu – vakariečiams, naudingu galu. Vargu ar esama tokių geopolitinių „apskaičiuotojų“, galinčių numatyti visas karinių veiksmų ar „specialiųjų operacijų“ pasekmes bei atatrankas. Juk ir Artimuosiuose Rytuose ne vienai šaliai naudinga, kad Izraelio operacija Gazoje tęstųsi kuo ilgiau. O juk ir už tą operaciją ukrainiečiams tenka brangiai mokėti – parama jiems, kaip ir pasaulio žiniasklaidos dėmesys, menkėjo, ne amerikiečiams teko jėgas permesti ton pusėn. Kremlius kurį laiką atvirai džiūgavo. Iš didžių tragedijų daugelis net demokratinių gražbyliautojų, ką jau kalbėti apie vadinamąsias Globaliųjų Pietų šalis, stengiasi išpešti kuo daugiau naudos, nesvarbu, kad dažniausiai apsiskaičiuoja dėl pasekmių „antro galo“, tačiau į didžiųjų pasaulinių galių centrų smegenis – nedrąsu lįsti.