Žemės ūkio ir pramonės paroda 1928 m.
Už gyvenamos ir dirbamos žemės nusavinimą kovojama nuo senų senovės. Daugelyje europinio arealo šalių jau kadaise įsitvirtino stipriojo teisę įtvirtinantys įstatymai – ką užgrobei, tas besąlygiškai tavo. Taip daugelis žmonių, o neretai ir tautų būdavo nuvaromi nuo savo žemių ir paverčiami naujojo savininko – užkariautojo – vergais. Kapitalizmo plėtra tokiai tendencijai suteikė naują užmojį ir pagrindą – pramoninės revoliucijos metais prireikė darbininkų armijų, kurias pigiai buvo galima „suburti“ įstatymais nuvejant valstiečius nuo dirbamų žemių, kitaip tariant, valstiečius verčiant pigia darbo jėga pramonės įmonėms. Tas vyksmas buvo grindžiamas ne tik įstatymais, bet ir solidžia nuosavybės teisių ideologija. Žemės sklypai prilyginti visoms kitoms žmonių gaminamoms prekėms, o jau su tomis juk savininkas galįs elgtis savo nuožiūra, tad savavališkai.
Svarbiausia toje ideologijoje – panaikinti sveiko proto nuovoką, kad žemė nėra ir negali būti tokia pat prekė, kaip žmogaus gaminiai, nes ji yra visos jo egzistencijos, tad ir visokios gamybos sąlyga. Tad žemė yra pirminė ir pamatinė visuomeninė gėrybė. Šitai irgi buvo jau senokai suvokta. Žemės niekas negamina, o žmonių nepaprastai sparčiai daugėja, tad valdantys žemę besąlygiškos nuosavybės teise valdys ir visą žmoniją. Matome, kad vyksta nepaliaujama kova dėl žemės – vieni ją suvokia kaip didžiausią puoselėtiną, tausotiną gėrybę, o kiti – kaip galingiausią žmonių pavergimo ir jų valdymo instrumentą, kuris tinkamai veikia tik įtvirtinus besąlygiškos žemės nuosavybės nuostatą, tad ir niekuo neribojamą prekinę žemės sklypų rinką. Svarbiausia toje kovoje įtikinti kuo daugiau žmonių, kad žemė yra paprasta prekė, o jie patys parduodami ar pardavinėdami ją pelnys sau naudos. Svarbiausia – sau ir tiktai sau.
Mykolo Krupavičiaus knygelę „Kova už žemę ir ūkininką“ (Kaunas, 1928) verta prisiminti ir paskaitinėti dėl daugelio priežasčių. Visiems žinomi šio didžio Bažnyčios ir Valstybės veikėjo nuopelnai Lietuvai ir lietuvių tautai. Jo ir bendraminčių darbais atsikūrusi Lietuvos valstybė padėjo stiprius nepriklausomybės pamatus kaip tik vykdydama žemės reformą ir ugdydama stiprų valstiečių ūkininkų sluoksnį. Tas sluoksnis tapo ir lietuvybės šaknimi, kurios nepajėgta išrauti net per pusšimtį sovietinės okupacijos metų. Knygelėje kuo puikiausiai atsiskleidžia valstybinę reformą vykdžiusių žmonių ideologija ir jų puoselėjamos vertybės, siejamos nelygstamos visuomeninio gėrio ir gėrybės nuovokos. Svarbus knygoje vaizdžiai ir detaliai atskleidžiamas istorinis kovos dėl žemės nuosavybės supratimo paveikslas. Jame labai aiškiai paryškinamas tradicinis krikščioniškas ir Bažnyčios tėvų plėtotas žemės nuosavybės supratimas – žemė yra Dievo duota visų žmonių gėriui. Visuomenės poreikiai iškeliami prieš savininkų savivalę, kuri suvaržoma įstatymų, potvarkių ar enciklikų nuostatomis. Tos nuostatos sugulusios į Bažnyčios kanonų teisę.
Referendumo rengėjų ir jų rėmėjų aiškinimai įsirašo į ilgaamžę kovos dėl žemės istoriją. Stebėtinai skurdūs ir mažaraštiški atrodo referendumo oponentų argumentai ir samprotavimai apie žemės „prekiškumą“, kai lygini juos su knygelėje žemės klausimu išskleista filosofine, juridine ir teologine mintimi. Iš A. Kubiliaus, R. Šimašiaus, E. Masiulio, E. Gentvilo ir daugybės kitų mes girdėjome tik nuolat kartojamą užkeikimą – „žemė yra paprasčiausia prekė, ir kitaip būti negali“. Tą patį rypavo ir naujosios žemės reformos atgavus Nepriklausomybę dirigentas V. Landsbergis. Tad yra puiki proga palyginti anų ir šiuolaikinių reformatorių valstybinę nuovoką, idėjines ir vertybines nuostatas. Anosios reformos tikslas buvo stiprus savaveiksmių ūkininkų sluoksnis ir nepaliaujamas žemės ūkio produkcijos gausėjimas. Šiuolaikinių reformatorių pastangomis gaminame tik trečdalį ankstesnės žemės ūkio produkcijos apimties, išdraskėme pramoninei gamybai reikalingą dirbamos žemės konsolidaciją. Nebuvo įteisinta žemės ūkyje būtina žemės nuosavybės formų įvairovė. Tad nepaprastai sumenko ne tik valstybingumas, bet ir lietuvybės šaknis. Mūsų priešų ir įvairiausio plauko „modernizatorių“ džiaugsmui.
M. Krupavičius išskleidžia Bažnyčios mokymą žemės nuosavybės klausimu. Tad skaitantieji turės progos palyginti tą mokymą su kai kurių mūsų Bažnyčios hierarchų mintimis ir veiksmais referendumo idėjos atžvilgiu. Mūsų Bažnyčios valdžia niekaip neprisiminė Bažnyčios mokymo, nesiėmė aiškinti savo nuostatos žemės nuosavybės atžvilgiu nei teigė esminę žemės, kaip Dievo dovanos, mintį. Po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite mūsų hierarchai griežtai pasisakė prieš referendumą, tad sykiu – ir prieš Bažnyčios mokymą žemės nuosavybės klausimu. Neaiškinant krikščioniškos nuostatos toks pasisakymas suvokiamas tik vienu būdu – Lietuvos Katalikų Bažnyčia palaiko tą prekinį žemės supratimą, kurį teigia visi žemės užgrobėjai, visi neoliberaliosios politikos įtvirtintojai. Nemanau, kad jie nežinotų Bažnyčios mokymo, bet, matyt, atsitiko taip, kaip ne sykį istorijoje – nueita su valdžia, su galingaisiais. Pasiduota politiniams, o gal ir ekonominiams išskaičiavimams. Tiems mūsų kunigams, kurie aktyviai ragino boikotuoti referendumą, bus labai pravartu pasigilinti į prelato M. Krupavičiaus mintis.
O visiems kitiems belieka palinkėti supratimo atverčių. Dera prisiminti, kad šiuolaikinėse ekonomikos teorijose žemės klausimas išlieka pats sudėtingiausias. Pasitvirtina K. Marxo išvada, kad žemės renta nepasiduoda teorinei analizei.