Pastaruoju metu jau galutinai apsispręsta nukelti Vilniuje, Pamėnkalnio aikštėje, stūksantį paminklą rašytojui Petrui Cvirkai. Aršūs dviejų stovyklų „už“ ir „prieš“ ginčai vyko jau senokai, vis iš naujo įsiliepsnodami, kai valdžia prabildavo apie realius ketinimus. Nesu didelis to paminklo gerbėjas, tačiau suvokiu tam tikrą jo reikšmę – liudija okupacinio meno pobūdį, taip pat ir labai aukštą urbanistinę architektūrinę nuovoką bei išmanumą, kuris keliomis galvomis lenkia dabartinių miestų aikščių tvarkytojų mokyklines „fantazijas“. Tas paminklas daugeliui „bado“ akis ne tik dėl rašytojo istorijos – džiaugėsi sovietine okupacija ir savo kūryba jai padėjo, – jis didžiausias mieste stovintis paminklas šių laikų istoriniam veikėjui. Didžiausias ir įspūdingiausias. Gal šitai labiausiai ir verčia jį išgabenti. Anais laikais dalis moderniųjų meno ir kultūros žmonių vyko naujo gyvenimo „Saulės“ parvežti Maskvon – juk Sovietų Rusija buvo spėjusi pagarsėti kaip pasaulio istorijos kelrodis. Dabar tokių vežėjų taip pat netrūksta, juos masina ir gausybė įvairiausių „projektų“, tik jie jau vyksta į kitas sostines ir jaučiasi tokie pat „modernūs“, „šiuolaikiški“ kaip ir anieji. Buvo greitai nukeltos Žaliojo tilto skulptūros: miestas neteko didelio vizualinio sovietinio pasakojimo klodo, kuris buvo pavyzdinė buvusio okupacinio režimo regimoji ideologinė apraiška. Suprantama, ją jau reikėjo mokytis skaityti ir suvokti. Tačiau pasakojimas apie okupacinį metą tose skulptūrose buvo labai aiškiai įrašytas. Palyginkime su dabar vis naujais buvusių stovylų vietose sumontuojamomis, akivaizdžiai miesto vaizdą žalojančiomis projektinėmis „išmonėmis“. Nei meninės urbanistinės fantazijos, nei vizualinės įsimenančios raiškos.
Pabandysiu pasvarstyti, koks slaptas „pasakojimas“ galėjo glūdėti paminkle Cvirkai, koks didesnis sumanymas, nei vien okupacinei valdžiai įtikusio rašytojo įamžinimas. Niekas nepatvirtins buvus tokį mano nujaučiamą sumanymą, vis dėlto pabandysiu partyškinti kai kurias daugeliui pro akis prasprūdusias detales.
1977. V. Kudirkos (tuometė I. Černiachovskio) aikštė
Pirmiausia – paminklų „trikampis“. Pačiame Vilniaus centre, svarbiausiuose urbanistiniuose „taškuose“ po karo iškyla trys dideli paminklai: pirmiausia, 1950-aisiais metais, dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje – generolui Ivanui Černiachovskiui, 1952-aisiais – Lukiškių aikštėje Vladimirui Leninui ir 1959-aisiais – Petrui Cvirkai. Pirmieji atgavus Nepriklausomybę buvo nukelti, o pastarasis gyvuoja iki šiol. Suformuotas aiškus centrinis paminklinis „trikampis“. Pirmųjų dviejų paminklų autorius – rusų skulptorius Nikolajus Tomskis, o Cvirką kūrė lietuvis Juozas Mikėnas. Tos pačios, smetonine vadintinos visuomenės ir kultūros atstovas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lenino ir Cvirkos paminklų aplinkos, sakytume, dizaineris buvo neeilinės urbanistinės nuovokos architektas Vladislovas Mikučianis. Paminklų aikštės puikiais sutvarkytos. Pavyzdinė buvo ir Lukiškių aikštė, kol jos nesubjaurojo dabartiniai „modernizatoriai“, savo profesiniu neišmanymu ir ideologiniu kvailumu pasityčioję iš Vilniaus istorijos ir urbanizmo.
1979-ieji. Lukiškių (tuometė Lenino) aikštė
Tad trys paminklai: pirmieji du įkūnija okupacinės valdžios galią ir tampa jos simboliais, o trečiasis taip pat aiškiai susijęs su okupacine valdžia ir jos ideologija – paminklas ideologiniam kultūriniam „naujojo gyvenimo“ šaukliui. Kur čia paslaptis? Suprantama, jei tokios esama.
P. Cvirkos skveras mūsų dienomis.
Visi trys paminklai – to paties kanono: aukštas postamentas ir ant jo žmogaus figūra. Cvirka gerokai padidintas – 2,6 m ūgio, o postamentas prideda dar 1,6 m. Tačiau atkreiptinas dėmesys į svarbią urbanistinę detalę – Cvirka tampa aukščiausiu, nes jį iškelia ir kalva. O prieiga sutvarkyta idealiai – laiptai ir takai išskiria paminklą, teikdami jam papildomos simbolinės prasmės. Cvirkos postamentas primena uolą. Tad jis stovi ne šiaip ant postamento, kaip anie du. Skulptorius ir architektas neabejotinai žinojo, kad paminklas Cvirkai „aukštai iškyla“, gal net aukščiau Lenino galvos. O jei aukščiau, tai šitai anuo metu buvo ir ideologiškai, ir urbanistiškai reikšminga – paminklas statytas gerai žinant, kad tokį dalyką gali kas pastebėti ir „kur reikia“ pranešti. Tačiau niekas nepastebėjo. O kas iškyla aukščiausiai ir dar į uolą atsirėmęs – lietuvis rašytojas. Esu įsitikinęs, kad aniems kūrėjams kaip tik tai buvo svarbiausia. Ant uolos stovintis ir jos palaikomas lietuvis, lietuvių kalbos puoselėtojas. Vilniaus mieste aukščiau už Vadą ir Generolą. Dera priminti, kad Cvirkos prozos iš lietuvių kalbos ir kultūros niekaip neišbrauksi, juk klasiku buvo pripažintas jau anais, smetoninės Lietuvos, laikais. Tokio pobūdžio mintį tikėtiną daro ir kai kurios ano meto visuomeninės sąmonės vyksmų aplinkybės. Prisiminkime – kaip tik tuo laiku rutuliojosi netrukus įgyvendintas sumanymas atstatyti Trakų pilį. Prisidengiant kovų su kryžiuočiais ideologema, kuri tarsi atliepė pergalę prieš vokiečius fašistus, pokario temos ėmėsi dailininkas Vincas Kisarauskas, atvirai antitarybiškai tapęs išniekintus partizanų kūnus apraudančią Lietuvą, kiek vėliau motyvai išryškėjo Jono Švažo „Pietose“, kreipiančiose į lietuvių tautos išgyventą trėmimų tragediją. Mokėjo mūsų menininkai ideologiškai netinkamą ar atvirai priešišką istorinį pasakojimą, svarbų tautos egzistencinį išgyvenimą bei tragedijos įspindį įvynioti į tinkamo ideologinio „pagrindimo“ popierius. Dabar pasakytume, mokėjo rašyti reikiamą „ideologinį CV“. Dabar šito moko naujosios vadybos guru už nemenkus pinigus. Vis dėlto didelis skirtumas – aniems rašytojams klaidos galėjo atsirūgti lageriu ar sugadintu gyvenimu, o dabartiniams daugų daugiausia – nepatvirtintu „projektu“. Grįžtant prie paminklo Cvirkai – dabar jis, ko gero, jau aukštesnis už paminklą Vincui Kudirkai?..