Vytautas Rubavičius: politinės realybės šou – dviejų moterų „plėšoma“ Lietuva

Vytautas Rubavičius | ekspertai.eu

Lietuvos žmonėms nėra kada nuobodžiauti – skandalas veja skandalą, informacinėmis putomis apaugantys ir niekuo nesibaigiantys tyrimai lipa vienas ant kito, teisminis Darbo partijos ir jos lyderio spektaklis jau bene dešimtmetį tapo svarbiausiu mūsų valstybės politinės raidos veiksniu. Skandalų burbulai tik pučiasi, tad gali pasirinkti, koks įdomesnis – su Vytauto Pociūno žūtimi ar FNTT vadovų atleidimu, su prezidentės biografijos „dėmelėmis“ bei žymiosios pažymos nutekinimu ar ne ten nutekančiais europiniais milijonais susijęs. O kur dar specialiosios Valstybės saugumo departamento operacijos naujais skandalais gesinti ankstesnius, kurie ima šliaužti į nenumatytų institucijų ir postų aukštybes. Tačiau politinėje scenoje pasirodęs dviejų aukščiausių valdžios moterų varžytuvių reginys prikaustė visų žiūrovų akis ir mintis. Lietuva, kaip anais įsimintinais Rolando Pakso vertimo laikais, dalijasi į dvi tribūnas – mylinčiųjų ir nekenčiančiųjų. Jokių argumentų – grynas jausmas ir kilnaus pasipiktinimo pilnos krūtinės.

Viktoras Uspaskichas padarė gerą, sakyčiau, išskirtinai išmoningą, ėjimą pakeisdamas ankstesnįjį Seimo pirmininką Loreta Graužiniene ir dovanų įteikdamas jai partijos vairą. Kiek čia buvo jo, o kiek protingų patarėjų minties, nespėliosime. Politikas matuojamas ne vien savo mintimis ir veiksmais, bet ir gebėjimu suvokti protingus siūlymus. Šiuo požiūriu V. Uspaskichas – ryški politinė figūra, „aptarnaujantį protą“ sugebanti priderinti prie savo psichologinių ir kitokių vyriškų savybių. Atrodė, kad visais televizijos kanalais transliuotas kaukėtų pareigūnų apsilankymas Darbo partijos būstinėje liudija greitą jos lyderio teisminį galą, tačiau tai tebuvo pradžia ilgamečio spektaklio, kuriame visa grožybe išsiskleidė mūsų valstybės politinis ir teisminis neįgalumas, apkaišytas valstybės pažeminimo scenomis. O partija šiuo metu yra valdančioji, savo rankose turinti daugelį svarbiausių institucijų ir postų, tarp jų – Seimo pirmininko.

Lietuvoje valdžios „paklodė“ labai priklauso nuo trijų pagrindinių veikėjų galios. Ta paklode dalijasi trys žmonės – premjeras, prezidentė ir Seimo pirmininkė. Jau kuris laikas buvome įpratę prie silpno Seimo, savanoriškai savo galias perleidžiančio specialiosioms tarnyboms, Prezidentūrai, Generalinei prokuratūrai. Dalis stipresniuosius aptarnaujančios žiniasklaidos jau atvirai tyčiojosi iš visų Seimo pastangų parodyti nors menkiausią parlamentinės kontrolės regimybę. Kodėl V. Uspaskicho ėjimą dera laikyti vykusiu? Dviejų institucijų varžytuvės dėl didesnio valdžios paklodės gabalo susiejamos su dviejų moterų kova – politikoje atsiranda ryškūs psichologiniai, taip pat moteriškumo – šeima, motinystė – aspektai, kurie nepaprastai traukia publikos dėmesį ir veikia jos pasąmonę. Visi prisimena, kaip L. Graužinienė buvo pažeminta Prezidentūroje, tad dabar atsiranda proga atsiteisti. Tačiau, suprantama, tai tik psichologinis fonas, nes politikams svarbiausia – valdžia, visa valdžia. Ankstesnis pirmininkas Vidas Gedvilas negalėjo tinkamai susiimti su prezidente jau vien kaip vyras – šitai būtų atrodę neetiška, tad ir menkinę ne tik Darbo partijos reitingus, bet ir V. Uspaskicho įvaizdį. Tačiau visiškai etiška susikibti moterims. Juolab kad mažai kas Lietuvoje abejos dėl būtinumo stiprinti ir plėsti parlamentines Seimo galias. Prezidentės komandai belieka apgailestauti dėl anuomet išreikštos arogancijos – juk ministrė L. Graužinienė šiuo metu nekeltų jokių rūpesčių.

Net nemėgstantieji Darbo partijos ir L. Graužinienės sutinka, kad ji gerokai „ūgtelėjo“ naujame poste. Kol kas sėkmingai tvarkosi su naujais iššūkiais ir užduotimis. Ryškus Seimo vadovės stilius jau kirto ir opozicijos šiltnamy įsitaisiusiems konservatoriams. Prezidentė po kelerių „vienvaldystės“ metų netikėtai pajuto, kad gana stipriai „kimbama į atlapus“ ar „šukuosenas“. Artėjantys prezidento rinkimai kelia papildomą įtampą. Čia labai praverčia Seimo pirmininkės politinė patirtis, kuria ji, kaip rodo pastarieji skandalingi „nutekinimo“ įvykiai, lenkia prezidentę. Pastaroji Lietuvos politinėje scenoje iki įsikuriant Prezidentūroje taip ir nespėjo pasižymėti – ėjo vertingos specialistės karjeros keliu. Prezidentės rankose – specialiosios tarnybos ir generalinis prokuroras, tačiau Seimo pirmininkė nežada toms tarnyboms lengvo gyvenimo. Jų vadovams jau dabar tenka laviruoti. Seimas gali imtis įstatymų, ribojančių tokių tarnybų visagalybę ir veiklos „slaptumą“, imtis įtakingųjų veikėjų turtėjimo istorijų, žemės sklypų užvaldymo operacijų. Galima net padėti konservatoriams – atkreipti Seimo dėmesį į Seimui vadovavusios Irenos Degutienės viešą prisipažinimą, kad tais metais kartu su savo artimaisiais buvusi sekama ir pasiklausoma. „Snoro“ uždarymo ir informacijos nutekinimo istorija taip pat teikia galimybių „paspausti“ joje įsipainiojusius personažus.

Esama dar vienos svarbios aplinkybės, kuri gali padėti Seimo pirmininkės partijai, – jau žinomi specialistams ir savaip panaudojami tam tikri prezidentės būdo bruožai. Sueinant į atvirą artimą kovą prezidentė provokuojama staigiems, neapgalvotiems atsakams, kurie ir juridiškai, ir politiškai bus vertinami kaip klaidos. Jau FNTT istorijoje teikiant prezidentei „duomenis“ apie buvusius tos tarnybos vadovus, buvo tikimasi greitos reakcijos – atleisti. Matome, kuo ta istorija virto – prezidentė balų tikrai neužsidirbo. Jokių pliusų ir dabartiniame „nutekinimo“ skandale, iš kurio dar teks kurį laiką „vyniotis“. Ne be neišvengiamų nuostolių. Galima numanyti, kad žiūrovai išvys širdį draskančių scenų, tačiau jos, būkime tikri, niekaip neprisidės nei prie valstybės demokratinimo, nei prie socialinės atskirties mažinimo. Nepaskatins ta kova ir telkti jėgų demografinei tragedijai įveikti.