Vytautas Rubavičius. Socialinis modelis ar gražiai įpakuota „chaltūra“?

DELFI.lt

Kasdien įvairiuose žiniasklaidos kanaluose gausu minčių apie naująjį socialinį modelį. Netrūksta ir politikų, tarp jų premjero Algirdo Butkevičiaus, pasvarstymų. Tačiau klausydamasis reiškiamų minčių ir pokalbių greitai pamatai, kad pradėję savo kalbas žodžiais „socialinis modelis“, pašnekovai tuoj pereina prie darbo santykių, jų lankstesnio priderinimo prie rinkos reikalavimų. Apie socialinius santykius net neužsimenama.

Atrodytų, kaip tik socialiniai santykiai turėtų būti modelio tikslas. Neaiškumas išlieka ir gilinantis į mokslininkų grupės pateiktus dokumentus. Pačiame „modelyje“ nusakoma tokia užduotis: „Lietuvos socialinio modelio, apimančio užimtumo didinimą, darbo santykių reglamentavimo tobulinimą ir socialinio draudimo tvarumą, sukūrimas“. Tačiau tuoj pat patikslinantis užrašas: „Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinis-administracinis modelis“.

Kitaip tariant, svarbiausia tame modelyje ir yra darbo santykiai, todėl pagrindinė pokalbių tema – „lanksti“ darbuotojų atleidimo sistema ir išmokos juos atleidžiant. Atrodo, žadėta daug daugiau, nei tesėta. Šitai labai patogu, nes ir mokėta, tikriausiai, už socialinį modelį.

Vartant dokumentus kyla daugybė klausimų. Visų jų aptarti nėra galimybių. Pasitenkinsiu tik keliomis pastabomis. Labai jau menkas teorinis socialinio modelio pagrindimas. Pasitenkinama tik priede vienu kitu sakiniu apibūdinant Europoje vyraujančius. Šito tikrai per maža. Visi tie vyraujantys grindžiami tam tikra socialine politika ir ideologija.

Kitas dalykas tas, kad pati Europos Sąjunga kuria savo socialinį modelį, kuris atlieka keletą užduočių. Pirmiausia, padeda legitimizuoti supranacionalinių, kaip tik legitimumo stokojančių, institucijų veiklą, taip pat ir pasitelkiamas tvirtinti esminius europietiškumo, europinio tapatumo bruožus. Koks gi mūsų socialiniu modeliu vadinamo dokumento santykis su europiniu socialiniu modeliu ir Europos Komisijos vykdoma socialine politika? Atrodo, kad darbo autoriai net nekėlė modelių derinimo klausimo. O juk europiniam socialiniam modeliui jau geros dvi dešimtys metų, o tame tarpsnyje galima būtų išskirti ir svarbių ideologinių pokyčių.

Europos mokslininkai iki šiol ginčijasi, kaip nusakyti Europos socialinį modelį (ESM), nes tai, kas vadinama modeliu, nėra aiškių įstatymų, politinių direktyvų bei koncepcijų rinkinys. Tačiau sykiu modelio sąvoka vartojama kaip savaime suprantamas dalykas, nusakantis europinį gyvenimo būdą, susiejamą su geidžiamos raidos gairėmis.

Pagrindinis ESM idėjinis ir ideologinis pagrindas – tvarią ekonomikos raidą susieti su tvirta socialine sanglauda. Modelis įsivaizduojamas kaip tam tikros europinės visuomeninės kūrimas, o ta visuomenė turinti būti kitokia nei neoliberalistine laikoma amerikiečių visuomenė. Vienas pirmųjų šią sąvoką ėmė vartoti Jacques‘as Delors‘as, 1985–1995 metais pirmininkavęs Europos Komisijai ir inicijavęs įvairialypį europinės integracijos vyksmą. Pirmasis bandymas aiškiau nusakyti ESM aptinkamas Europos Komisijos 1994 m. dokumente, kuriame vardijamos tam modeliui būdingos vertybės – įsipareigojimas demokratijai, asmens laisvių gynimas, socialinio dialogo ir partnerystės skatinimas, tinkama socialinė apsauga, solidarumas, parama silpniesiems visuomenės nariams, lygios galimybės siekti išsilavinimo. Pagal tai buvo išskirti keli Europos šalyse gyvuojantys socialiniai modeliai, kurių tam tikri socialiniai santykiai imti laikyti pavyzdiniais. Vienai grupei priskiriamos Jungtinė Karalystė, Švedija, Vokietija, kitai – Olandija, Austrija, Danija, visose jų įžiūrint ir privalumų, ir trūkumų.

Įsibėgėjant europinei integracijai ESM imamas suvokti kaip europinis projektas, kaip europinės visuomenės kūrimo „planas“ ir sykiu kaip tokios kūrybos įrankis. Europinio socialinio projekto įgyvendinimą laiduoja bendros socialinės politikos gairės ir politiniai sprendimai. Šiuo atžvilgiu nepaprastai svarbūs yra trys bendresni universalūs principai, o sykiu ir politikos tikslai, kuriais grindžiama europinė socialinė politika. Esminiu politikos tikslu laikomas socialinio teisingumo laidavimas. Kitas svarbus dalykas tas, kad socialinė politika laikoma nepaprastai svarbiu ekonomiką skatinančiu veiksniu. Trečias principas – skatinti ir palaikyti lygiavertį socialinių partnerių derėjimąsi, ypač darbo santykių srityje.

Tokia, sakytume, bendriausia europinė socialinė filosofija, taip pat ir pagrindinės socialinę politiką kreipiančios gairės. Konkretūs socialinės politikos tikslai nustatomi pasitelkiant įvairius indikatorius, kurių pasirinkimas jau priklauso nuo konkrečių aplinkybių..

Skaitant lietuviškąjį socialinį modelį neįmanoma suvokti, kokia socialine filosofija, kokiais esminiais principais jis grindžiamas. Jokių užuominų į socialinį teisingumą, jokio dėmesio socialinei sanglaudai. O juk ir keičiant darbo kodeksą socialinio teisingumo siekis turėtų būti pagrindinis tikslas. Modelio kūrėjams rūpėjo tik darbo santykių „lankstinimas“. Tačiau ir „lankstinant“ darbo santykius, o tiksliau – lengvinant darbuotojų atleidimą, būtina tam tikra socialinio teisingumo nuovoka, antraip skatinama ne socialinė sanglauda, o visuomenės dezintegracija.

„Lankstinant“ darbo santykius derėtų labai aiškiai pasakyti, kaip Lietuvoje pasiskirsto sukurtoji pridėtinė vertė – kokia jos dalis atitenka darbuotojui kaip darbo užmokestis. Apie tai nelinkstama kalbėti. O juk toji dalis gerokai mažesnė nei europinis vidurkis. Klausantis mūsų politikų, taip pat ir premjero, girdi vieną vienintelį argumentą, esą jei sumažinsime išmokas atleidžiamiems darbuotojams nuo šešių mėnesinių atlygių iki dviejų, tai šitas sumažinimas nepaprastai padės kurti darbo vietas, tad ir mažins nedarbą.

Pasitelkiamas ir dar vienas argumentas; mokslininkai nustatė, kad atleidžiamiems darbuotojams beveik niekas nemoka jokių išeitinių išmokų. Atrodytų, skandalingas ir gėdingas dalykas, tačiau net pats šitai pripažįstantis premjeras džiaugiasi, kad žymiai sumažinus išeitines išmokas, jos jau bus išmokamos, nes neapsimokėsią nemokėti. Tačiau juk bus taip, kaip ir buvę. Jei jau už didelės sumos neišmokėjimą verslininkai niekaip nenukentėdavo, tai kodėl jie turėtų mokėti mažesnę išmoką? Jei didesnis nusikaltimas nebuvo niekaip baudžiamas ar užkardomas, kodėl tad rūpintis dėl triskart mažesnio?

Mūsų politikai ir juos aptarnaujantys akademinio sluoksnio atstovai apsimeta tikį teisinių priemonių galia pakeisti susiklosčiusius nelygiaverčius darbuotojų ir darbdavių, verslo ir samdinių santykius. Jokie modeliai neprivers verslo mokėti daugiau, jei nėra jį verčiančios tai daryti jėgos. Vakarų demokratijos šalyse tokia jėga yra profsąjungos ir valstybė, kuri laiduoja profsąjungų ir darbdavių derybas dėl geresnių sąlygų dirbantiesiems. Kokia Lietuvos profsąjungų galia? Labai menka. Tad svarstant socialinį modelį derėtų aiškiai pasakyti, kokiu būdu bus išlyginami nelygiaverčiai verslo ir samdinių santykiai, kokiu būdu bus siekiama europinio socialinio modelio tikslo – lygiaverčių galios santykių derantis dėl darbo apmokėjimo ir darbinių santykių?

Modelio kūrėjai, plėsdami darbdavių ir darbuotojų laisvo susitarimo sritį, daro prielaidą, kad abi pusės yra lygių galių juridiniai partneriai, nors kuo puikiausiai žino, kad verslo srityje viena pusė – beveik visagaliai, o kita – beveik beteisiai. Šitai, beje, atsispindi ir nuostatoje, kad „darbuotojas turi teisę prašyti darbdavio pakeisti darbo sąlygas“. Pasirodo, jau ir prašyti reikia turėti teisę. Tačiau svarbiausia – išvengiama įpareigojimo „pagerinti darbo sąlygas“, vartojant neutralų žodį „pakeisti“. Matyt, įsivaizduojama, kad Lietuvoje esama ir tokių, kurie gali prašyti „pabloginti darbo sąlygas“.

Nesakau, kad darbo santykių nereikėtų keisti ar „lankstinti“. Čia svarbiausia aiškiai žinoti, kokia esama padėtis ir kieno labui keičiama. Šiuo metu išsakomas argumentas – „nelankstūs“ darbo santykiai atbaido investuotojus. Investuotojai kuo puikiausiai žino, kad Darbo kodekse užfiksuotos dirbančiųjų teisės neatitinka realijų, o valstybė gina ne nuskriaudžiamus darbuotojus, o verslo interesus. Galima numanyti, kad kodekso keitimu kaip tik ir norima priartinti įstatymus prie realijų – jei nemokamos šešių mėnesių darbo atlygio išeitinės, tai ir sumažinkime jas iki dviejų mėnesių išeitinių – vis gražiau ir demokratiškiau atrodys europinėje aplinkoje. Pagerės ir moralinis Lietuvos verslininkų įvaizdis – vienoks jis, kai nugvelbiama daug išeitinių, o kitoks – kai trigubai mažiau.

Mokslininkai atliko jiems užsakytą darbą. Politikams mokslininkai reikalingi kaip ekspertai – jie norimą darbo santykių „lankstinimą“ pateikia kaip mokslininkų siūlomą, tad moksliškai patikimą programą, vengdami atsakomybės savo rinkėjams, nes reikėtų aiškiai pasakyti, kad siūlomas modelis yra neoloberalistinės dvasios produktas.

Gerai, kad pažymėtos esminės pertvarkų ir sureguliavimo reikalingos sritys. Įsibėgėja šiokia tokia diskusija, tik gaila, kad skambiai „socialiniu modeliu“ pavadintas dokumentas nepateikia jokių svarbių socialinės raidos gairių, nenumato jokių gerovės valstybės kūrimo prielaidų.

delfi.lt