Referendumo organizatoriams paskelbus džiugius rezultatus – surinkta daugiau nei 320 tūkst. parašų referendumui inicijuoti, stojo tyla ir ji buvo iškalbinga. Pirmieji ją nutraukė teisininkai ėmęsi aiškinti, kad net jei ir įvyktų referendumas ir būtų priimta atitinkama Konstitucijos pataisa, tai neva neturėtų jokių pasekmių. Parduoti ar neparduoti Lietuvos žemę užsieniečiams spręstų ne tauta – įstojus į ES šis klausimas tapo nebe nacionalinės, o ES teisės veikimo sfera.
Tęsdama straipsnių ciklą, skirtą referendumo „Tautos valia“ iniciatyvai aptarti, Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė paprašė filosofą dr. Vytautą Rubavičių pakomentuoti tokį požiūrį į piliečių valią.
Kaip Jūs pakomentuotumėte viešojoje erdvėje girdimus neva teisinius argumentus, kad kai kuriais klausimais Lietuvos Konstitucija yra tarsi „menkesnės“ galios negu vienas pagrindinių Europos Sąjungos principų – laisvas kapitalo judėjimas – ir todėl referendumo rezultatai bus niekiniai: stojimo į ES sutartis nori nenori vis tiek įpareigos liberalizuoti žemės pardavimą?
Aš manau, kad jeigu būtų surengtas referendumas ir būtų išreikšta valia – neparduoti žemės užsieniečiams, ji tiesiog įpareigotų valstybę vienaip ar kitaip tą klausimą kelti Europos lygiu. Kitas dalykas, kad ne viena Lietuva jau pradeda eiti tokiu keliu. Juk ir stojimo sutartis, ir visi kiti europiniai dokumentai nėra iš dangaus nuleisti ir nepakeičiami. Leidžiamos naujos direktyvos. Gyvenimas keičiasi ir verčia peržiūrėti įvairius sutarčių aspektus.
Žemės klausimas taps vis labiau svarbus, nes mes matome, kad dabartinė ekonomika yra grindžiama spausdintais pinigais. Tie spausdinti pinigai turi būti vienaip ar kitaip paversti kuo nors realesniu. Tad tas sluoksnis, kuris valdo pinigų spausdinimą, pirmiausia jį konvertuoja į valstybės skolą. Šiuo metu valstybės yra valdomos per jų skolas. O galutiniame etape tas popierius paverčiamas žeme, žemės naudmenomis, vandeniu ir t. t. Todėl šiuo metu ir stumiama vandens telkinių privatizavimo direktyva. Stengiamasi privatizuoti, kitaip tariant, paimti į savo rankas, žmogaus egzistencijos sąlygas, jo gyvenamąjį pasaulį. Kalbos apie žemės sklypų rinkas yra apgaulinga ideologija – juk pinigus spausdinantiems kaina nėra svarbi, nes jie tą kainą ir diktuoja. Žemei ir vandeniui pirkti galima popierių prispausdinti tiek, kiek reikia, kad pasipelnytų ir perpardavėjai.
Manau, kad yra žmonių – ir Lietuvoje, ir pasaulyje, kurie supranta viso šito vyksmo grėsmę ir vienaip ar kitaip ieško būdų tam vyksmui pasipriešinti. Žinoma, mes galime visiškai suprivatizuoti žemes, bet jeigu privatizuojame žemės rutulį, tai mes visi tampame nuomininkai, o žemė galutiniame etape atsidurs nedidelės žmonių grupės rankose – kaip tik tų, kurie spausdina popierius. O juk spausdinti popierius jau nebereikia daug išteklių ir jėgų. O jeigu nuo tų popierių priklauso visas pasaulis, tai reiškia, visas pasaulis ima priklausyti ir nuo tų žmonių.
Aš manau, kad tos Europos šalys, kurios šiuo metu jau ieško tam tikros atsvaros beprotiškam žemės išparceliavimui, kuris yra veiksmingas mažųjų tautų nutautinimo veiksnys, turės jungtis į bendresnį bloką ir kelti tą klausimą Europos Sąjungos lygiu.
Europos Sąjungos politika, kuri šiaip vaizduoja save ir yra iš esmės grindžiama vakarietiškos demokratijos supratimu, niekaip negali atmesti referendumų kaip nereikšmingų dalykų. Referendumas visada yra politiškai reikšmingas dalykas. ES vadovai niekada nėra reiškę atsainaus požiūrio į referendumus ir į jų rezultatus. Todėl ir Europos Sąjungos politinis sluoksnis, ir mūsų politinis sluoksnis stengiasi, kad tiesiog neįvyktų nepageidaujami referendumai, kurie tarsi eina prieš tam tikras Europos Sąjungoje įtvirtintas politines nuostatas arba prieš direktyvas. O jei jau įvyksta, tai stengiamasi politiniais derybiniais būdais susitvarkyti su jų rezultatais. Svarbių referendumų rezultatai visada paskatina vienokius ar kitokius politinius vyksmus. Juk galimas referendumas ir, pavyzdžiui, dėl šeimos sampratos – įtvirtinti tiesiog vyro ir moters santuoką kaip šeimos pagrindą. Europos Sąjungos politikai turėtų atsižvelgti ir į tokį referendumą bei jo rezultatus.
Mano manymu, referendumas, jo rezultatai nėra paprastas teisinis dalykas – tai yra valstybės piliečių politinės valios išraiška, kuri vienaip ar kitaip keičia visą juridinę sistemą. Juk tautos, piliečių valia yra ir valdžios, ir valstybės legitimumo pagrindas, o ne atvirkščiai. Šiaip juridinė sistema funkcionuoja taip, tarsi kiltų pati iš savęs. Bet pasižiūrėkime, kaip į juridinę sistemą yra diegiamos tam tikros nuostatos – jos ateina iš visai kitur. Pati juridinė sistema yra visada grindžiama kitais – nejuridiniais – dalykais. Konstitucija tampa juridinės sistemos pagrindu, bet pati Konstitucija yra priimama nejuridiniu ir neteisiniu aktu.
Vis dėlto Europos Sąjungos lygmeniu gali kalbėtis tik mūsų politinis elitas: vyriausybė, Seimas, prezidentė. O jų pozicija šiuo klausimu juk visiškai kitokia?
Jei tautos valia bus vienaip ar kitaip išreikšta, jie privalės kalbėti ir ieškoti tam tikro sprendimo. Bet kol nėra tos tautos valios raiškos, tai dar nėra apie ką ir kalbėti. Aišku ir tai, kad dabar tą politinį sluoksnį aptarnaujančių juristų reikalas yra vienaip ar kitaip gąsdinti žmones arba tiesiog pūsti juridinę miglą į akis, esą tas referendumas vis tiek nieko nekeičiąs, jis nesąs reikšmingas, jis tik rodąs mūsų „atsilikimą“ ir pan. Valdžia dės visas pastangas, kad ir tie parašai būtų suskaičiuoti taip, kad jų neužtektų, kad referendumas apskritai nebūtų rengiamas. Ir mes pamatysime čia įdomių spektaklių: kaip VRK brokuos lapus, kaip prokuratūra nenorės pradėti kokių nors tyrimų dėl VRK veiklos ir panašių dalykų. Pamatysime ir dalies žiniasklaidos pastangas visaip – dergiant referendumo rengėjus, menkinant jų darbą ir juos palaikančių žmonių įsitikinimus – pasitarnauti valdžiai. Čia visi gros vienu smuiku – referendumas neturi įvykti. Juk politinis sluoksnis ir tie patys juristai puikiai supranta, kad į referendumo rezultatus privalu atsižvelgti ir kad jie yra politinis veiksmas su labai nemenkomis pasekmėmis.
Tačiau mes, piliečiai, kol kas mes neturime jokio kito instrumento priversti tą politinį elitą išgirsti tai, kas mums yra svarbu?
Taip, mes kol kas neturime ir referendumo kaip instrumento. Kad pavyko surinkti tuos parašus, yra tiesiog neįtikėtinas dalykas – politinis elitas to nesitikėjo. Tik pasižiūrėkime, kaip isteriškai reagavo konservatoriai į pačią referendumo idėją, į referendumo rengėjus. Tiesa, socdemai, kaip labiau patyrę politikai, savo emocijų viešai nereiškė, nors jie taip pat laikosi pozicijos, kad referendumai nereikalingi, demokratijos ir taip yra per daug. Bet jie bent jau atvirai nedemonstruoja priešiškumo tai visuomenės daliai, kuri vienaip ar kitaip nori pareikšti savo nuomonę esminiais valstybės raidos klausimais.
O kaip vertintumėte žiniasklaidą, jos poziciją?
Mes dabar matome, kokie buvo teisūs sovietinių metų ideologai, aiškinę, kad buržuazinės žiniasklaidos ir buržuazinės teisėsaugos pagrindinis uždavinys yra aptarnauti valdančiąją klasę, politinę klasę, oligarchus, karinį pramoninį kompleksą. Ypač tose šalyse, kur partinė nomenklatūra susikuria sau šiltnamio ir visagalybės sąlygas, kai visuomenė visiškai atskiriama nuo valstybės ir teisingumo vykdymo. Mes tai šiuo metu akivaizdžiai matome Lietuvoje. Tereikia kažkam pamoti nematoma lazdele, ir prasideda kryptingos patyčios arba įsivyrauja nutylėjimas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Apgailėtina, kai pilietines demokratines iniciatyvas ima dergti žmonės, kurie žiniasklaidoje pristatomi tarsi „sielų inžinieriai“, „visų minčių žinovai“, europinės mąstysenos kupini „politologai“, kurių nuomonės įsiklauso – bent jau vaizduoja, kad įsiklauso – net politikai. Taip politikai vienus žiniasklaidos atstovus išskiria ir tarsi priartina prie savęs. Todėl šie jau savo noru, iš begalinio lietuviško godumo norėdami užbėgti už akių šeimininkui, vykdo jų tokius net neišreikštus norus. Kitaip tariant, supranta, kur valdžia pučia.
Daugelis didžiųjų internetinių portalų garsių komentatorių pučia į tą pačią dūdelę – referendumas yra nereikalingas, tai yra niekinis dalykas, tai yra žmonių marginalų, norinčių vienaip ar kitaip pasinaudojus referendumu veržtis į politiką, reikalas. Atkreipkime dėmesį, kaip elgiasi visuomeninis transliuotojas – LRT. Net žodis „visuomeninis“ jau nebetinka šitokiam transliuotojui – juk jis kategoriškai nusistatęs prieš visuomenės interesus ir jų raišką. Visiškas politinis padlaižiavimas, politinio nomenklatūrinio sluoksnio aptarnavimas pačiu šlykščiausiu, iškreiptu būdu. Tie komentatoriai ir jų užsakovai žino, ką daro. Jie paveikia kai kurių žmonių sąmonę. Žmonės ima įtariau žiūrėti į organizatorius, tad nebemato reikalo esmės – ginti ir gintis. O esmė ir yra klausimas: kaip mes toliau Lietuvoje gyvensime kaip tauta ir kaip visuomenė – ar išliksime savo žemės šeimininkai ar tapsime nuomininkais? Yra ir kitas dalykas. Tokiais komentarais ir svarstymais ruošiama dirva neteisėtiems valdžios veiksmams – žmonės psichologiškai menkiau reaguoja, kai valdžia jau savo nuožiūra tvarkosi su visokiais „marginalais“, „Kremliaus agentais“, „savų politinių tikslų siekiančiais“.
Tad kaip, Jūsų manymu, mes toliau gyvensime?
Dabar negalėčiau pasakyti. Mane džiugina, kad atsirado tiek daug žmonių, kurie suvokia žemės reikalo esmę ir jo gyvybinę svarbą. Kad atsirado ir aktyvistų grupė, kuri subūrė žmones kilti ir reikšti savo nuomonę. Kaip viskas baigsis, sunku pasakyti, tačiau tikėkimės ir šiokio tokio prašviesėjimo Lietuvos demokratinėje padangėje. Linkiu to ir visiems tik juridinę garbę ir juridinį orumą beturintiems piliečių referendumo dergėjams.
Pokalbio išrašą parengė Laura Molytė.