Vytautas Rubavičius. Vakarietiškoji demokratija ir geopolitika po Karūnuotojo antpuolio

Įvairiuose žiniasklaidos kanaluose bei ekranuose daugėja pamąstymų apie Karūnuotojo paskatintus globalius pasaulio pokyčius. Jau beveik sutariama, kad teks peržiūrėti įsigalėjusią neoliberalistinę globalizacijos ideologiją, o su ja ir keisti požiūrį į nacionalinių valstybių reikšmę ir vietą pasaulio sąrangoje – ne vadinamoji „laisvoji rinka“, o nacionalinės valstybės tapo pagrindinėmis kovos su pandemija jėgomis. Šioje kovoje vėlei iškilo taip įvairiausios pakraipos neoliberalų ir ypač neoliberalios mąstysenos užkrėsto jaunimo nemėgstamų „sienų“ bei „atsiribojimo nuo Kito“ reikšmė. Vėlei aiškėja, kad Kitas gali būti ir grėsmingas, o svetingumui būtinas apdairumas ir sveikas protas. Koks pirmasis būtinas kovos su karūnuotuoju veiksmas? Karantinas. Valstybinis išorinis ir vidinis, kai uždaromi tam tikri rajonai. Kas veiksmingai gali tokią padėtį įvesti ir ją palaikyti? Valstybė. Valstybės rankose yra ir sveikatos apsaugos sistema. Ji veikia tuo geriau, kuo mažiau pažeista neoliberalistinio viruso. Ir, suprantama, kuo geriau finansuojama ir valdoma.

Pandemijos krizės akivaizdoje ryškėja ir jau senokai aptariamos vakrietiškosios demokratijos ydos. Viena pagrindinių – iškėlus individualizmą ir nuvertinus bei marginalizavus bendruomeniškumą, problemiškas tapo individualistiškai suvokiamų besąlygiškų teisių ir pareigų santykis. Esu laisvas, darau ką noriu, o ypač darau „babkes“. Man terūpi mano laisvės ir mano interesai, o mano laisvė – tai „laisvė rinktis“. Šalin visokius suvaržymus, visokius tautiškumus ir bendruomeniškumus, visokias „sienas“, visokius lyčių „normalumus“. Kitas svarbus dalykas tas, kad daugelis demokratinių valstybių piliečių jaučia pačią demokratiją tapus procedūrine ir vis labiau netenkančia gyvybingo turinio, kurį teikia vietinis bendruomenių gyvenimas. Iškilus įvairiems valstybiniams junginiams demokratija ėmė priklausyti nuo niekieno nerinkto ir niekam neatsakingo tarptautinio kosmopolitinio elito valios ir jo pasaulio reikalų supratimo. Tas elitas krizės sąlygomis pasirodė esantis nelabai veiksmingas ir ganėtinai nepaslankus bei siaurakaktiškas. Tad pagrindinius kovos su pandemija uždavinius tenka spręsti pačioms valstybėms. Suprantama, pasitelkiant tarptautinius ryšius ir valstybių sąjungų paramą. Kaip jau minėjome, pirmasis rimtas atsako į pandemiją veiksmas – karantinas. Jam reikalinga valdžios koncentracija. Tik suėmus vykdomąją valdžią į „vienas rankas“ galimi veiksmingi sprendimai. Tam įvedamos įvairių pavidalų nepaprastosios padėtys. Tad apribojamos demokratijos teisės. O kas jei pandemijos ims kartotis? Kaip plėtoti demokratiją karantinų sąlygomis?

Į visas pasaulio šalis keliauja valstybėms su pandemija padedančios kovoti Kinijos pagalbos siuntos. Kinija tapo geriausiai su užkratu susitvarkančios didžiosios pasaulio galybės pavyzdžiu. Nemanykime, kad kova su pandemija kaip nors atidėjo didžiąją geopolitiką ir civilizacijų varžytuves. Didžiosios galios visada iš pasaulinių krizių stengėsi ir stengiasi išspausti sau politinės naudos, kitaip tariant, padidinti savo galią. Šiuo atžvilgiu svarbu suvokti, kad poltinė galia visada yra santykiška, visada yra valstybių santykių rezultatas. Ji kinta ir dėl vidinių, ir dėl išorinių dalykų. Niekada nėra pastovi. Visų didžiųjų pasaulio galių tikslas yra stiprinti savo galią. Vieni tai daro plėsdami pasaulyje demokratijas ir žmogaus teise, o kiti – stiprindami ekonomiką ir didindami kitų šalių ekonominę ir politinę priklausomybę. Į visas krizes dera žvelgti ir cinišku geopolitiniu požiūriu. Kadangi politinė galia yra santykiška, tai svarbu yra ne pati krizė, o jos eigoje ir po jos susiklostantys nauji santykiai. Kadangi krizė paliečia visus, tai svarbiausia, kas mažiausiai nukentės arba nukentės taip, kad naujomis sąlygomis jo galia vis dėlto padidės kitų atžvilgiu. Teikdama pagalbą Kinija, ačiū jai už tai, niekaip neužmirš savo geopolitinių tikslų ir galios stiprinimo uždavinių. Kaip ir Jungtinės Amerikos Valstybės. Pastarosios buvo sukaupusios didelę kovų su pandemijomis patirtį, tačiau dabartiniam iššūkiui pasirodė esančios nepasiruošusios, nors tam turėjo laiko ir Kinijos pavyzdį. Pasaulis stebi, ir kaip su naujais iššūkiais tvarkosi amerikietiškoji sveikatos apsaugos sistema, kurioje ilgą laiką tvirtinami prekiniai santykiai.

Išryškėjusiose Kinijos ir Jungtinių Valstijų kovos peripetijose (prisiminkime taip ir nesibaigusius prekybos karus, paveikusius viso pasaulio ekonomiką) labai svarbus yra pasaulinės galios įvaizdis. Jis kuriamas kovos su pandemija eiga ir pagalbos kitoms šalims būdais. Pasaulis stebi, kaip tvarkomasi su užkratu ir kas imasi pasaulinio kovos su juo lyderio vaidmens. Šiuo atžvilgiu Kinija kaupia didelį simbolinį įvaizdžio kapitalą. Ypač atsižvelgiant į Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo pareiškimus apie Amerikai teksiančius išgyventi sunkumus ir šimtatūkstantines mirtis. Tad pasaulis, niekam nesitikint, regi, kaip kovos su pandemija lyderystę be kovos perėmė Kinija. Vargu ar čia ką gali pakeisti amerikiečių noras tarptautinių santykių plotmėje įteisinti „kiniško viruso“ pavadinimą. Daugeliui šalių svarbu gauti pagalbos siuntinius, o ne įžeisti kinus, juolab žinant, kad jie tokių dalykų niekada negirdom nenuleidžia. Vokietija paragino pasaulio šalis kurti bendrą kovos su pandemija frontą. Gražus pasiūlymas, tačiau ar nuoširdus ir įgyvendinamas. Juk jau yra Pasaulinė svaikatos organizacija. Gal čia tiesiog rodoma demokratinio pasaulio iniciatyva? Juk aukščiausio rango politikai puikiai žino, kad pirmiausia būtina išspręsti klausimą – kas tokiam frontui vadovaus? Svarbiausias klausimas, nes bendrame katile neįmanoma kurti savo pasaulinės galios įvaizdžio. Vargu ar Kinija leistųsi kieno nors vadovaujama, tad kam jai įsijungti į naują politinį darinį. Juolab kad ji jau imasi ryžtingų ekonomikos gaivinimo veiksmų, kurie gali dar labiau su ja „susieti“ daugelį pasaulio šalių. Lygiai kaip ir Jungtinės Valstijos nesileistų jokioje organizacijoje ar fronte tapti priklausomomis nuo Kinijos ar kokio tarptautinio „komiteto“.

Žvelgiant pro geopolitikos ir galios stiprinimo prizmę, svarbu nuvokti mūsų kaimynės Rusijos elgesį. Kaip jau minėjau, galia yra santykiška. Pavyzdžiui, pasaulio galių santykiuose vienos valstybės galia gali sumenkti, tačiau ji gali padidėti jos kaimynės ar kaimynių atžvilgiu. Kitaip tariant, kitame galių santykių lygmenyje. Neturint galimybių gilintis į pasaulinio lygmens santykius, artimesnėje aplinkoje pandemija gali padėti Rusijai stiprinti poveikį Ukrainai ir kai kurioms kitoms Europos Sąjungos šalims. Juk didėja dvišalių valstybinių santykių reikšmė. ES bus užsiėmusi pandemijos padariniais, pavyzdžiui, Italijos ir Ispanijos „gelbėjimu“, taip pat ir visos Sąjungos stygavimu, tad agresyviai Rusijos politikai randasi naujų galmybių, o sykiu ir poveikio galios. Ukraina buvo ir bus pagrindinis taikinys. Pandemija Ukrainos tikrai nesustiprins, ir Rusijos atžvilgiu jos santykinė galia tikrai nepadidės. Tad šiam regionui Europos Sąjungai derėtų skirti dar daugiau geopolitinio dėmesio.