Akcija dėl Lietuvos didvyrių Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atskleidė ypatingą, ilgai nepastebėtą reiškinį. Ji sukėlė zoologinį įniršį šių laikų neliustruotų kolaborantų ir KGB darbuotojų bei jų palikuonių, įsitaisiusių įtakingiausiuose atkurtos valstybės postuose ir statusuose, bet pajutusių, kad šitoks jiems patogus status quo susvyravo. Reiškiasi ne tik neapykanta kovotojams už laisvę, bet ir pačiai Sąjūdžio prikeltos modernios tautinės Lietuvos valstybės idėjai.
Nežinau, ar tai atsitiktinumas, kad už Lietuvą žuvusius ir nacių kalintus žmones taip puola būtent aktyvūs sovietiniai kolaborantai (L. Linkevičius, F. Kukliansky) ir jų vaikai (tuo besididžiavusio KGB tardytojo Vidmanto Baumilos sūnus Vaidas Baumila arba stribo sūnus Seimo narys, reikalavęs atšaukti Adolfo Ramanausko-Vanago metus, kurio negaliu įvardyti, nes po to vis bando išmesti mane iš darbo), dar viena ypatinga grupė – privilegijuotieji disidentai, kuriems dėl sovietinio režimo kritikos be jokių pasekmių leista išvykti į demokratinius-kapitalistinius Vakarus (T. Venclova, A. Vinokuras).
Žmonės, nežinodami į kokį chorą įsijungia, kai juodina rezistentus ir medžioja „nacius“, turi progą stabtelėti ir susimąstyti. KGB bendradarbiai vis tiek vieną dieną bus visiems žinomi, o ne vienam jų kompanijoje bus nejauku. Vietoje rėkavimo kartu su Baumila ir Vinokuru, būtų garbinga pagaliau išgirsti Genocido tyrimų centro ir teismų išvadas.
