TV3 eteryje aptarėme mokytojų padėties ir tiesiog saugumo klausimą. Įvykiai kaip Šiauliuose, kai mokinys užpuolė mokytoją dėl atimto telefono, pasibaisėtini, bet bent pelno dėmesį problemai.
Manau, kad svarbiausias žaidėjas – Švietimo ministerija – nepripažįsta problemos dėl mokinių elgesio ir mokytojų statuso, nepagarbos jiems. Vakar „Žinių radijuje“ ministerijos Ugdymo departamento direktorė iš esmės pasakė, kad reikia gilintis, ar mokytojas nepažeidė mokykloje sutartos tvarkos atimdamas tą telefoną ir, jeigu taip, tai mokinio elgesys buvo išprovokuotas.Valstybės žinia turėtų būti priešinga. Šiandien mokytojai užsmaugti ir smukdomi daugybės problemų, kurias ir laidoje suminėjome: kosminės biurokratijos (kasmet per dešimt pildomų ataskaitų, planų ir panašiai), žeminančių vertinimų ir kvalifikacijos kėlimų (tarsi visi geriau už mokytojus žino, kaip jiems dirbti), didžiulių krūvių, dėl kurių dar reikia konkuruoti, augančios specialiųjų poreikių vaikų gausos (kuriai nesudarytos sąlygos), nuolatinių eksperimentų, ir dviejų svarbiausių dalykų, kurių vieną paminėjome, kitą pamiršome.
Pirma, mokinių, jų tėvų ir dažnai administracijos visuotinė nepagarba, kai tėvai drįsta reikalauti keisti pažymius, atsiimti pastabas, pasiaiškinti dėl elgesio ir nebandyti drausminti, administracijos tą leidžia, negindamos mokytojo, o mokiniai iš to mokosi, kad viskas galima. Tą minėjome laidoje. Antra, „mokinio krepšelis“, pavertęs mokyklą rinkos paslaugą, mokinį klientu, o mokytoją – aptarnaujančiu personalu. Tokie žodžiai niekur neįrašyti, bet dirbant krepšelio principu kaip tik toks suvokimas neišvengiamai nusėda ir tėvų, ir mokyklų vadovų mąstyme. Mokinys atneša pinigus, mokinys leidžia veikti, mokinys tarytum moka mokytojui algą. Mokinio geriau neerzinti.
Bet mokiniai iš namų atsineša naują požiūrį į pagarbą, tvarką, drausmę, paklusnumą, hierarchiją ir pareigas apskritai. Negavę šių dalykų kaip normos namie, jie jų nepriima ir mokykloje. Paistoma apie sudominimus, lyg pareigos turi linksminti ir patikti, kad būtų atliekamos. Sudominti yra gerai, bet kaip papildomas dalykas, sveikintinas, jei pavyksta, apsieinamas, jeigu ne. Mokytojo turi būti klausoma nepriklausomai nuo to. Tad jei mokiniai požiūrį atsineša iš namų, o namų nepakeisi, reiktų žiūrėti, ką galima padaryti keičiant mokytojo padėtį:
– Ginti mokytoją konfliktų su tėvais atveju, aiškiausiai tą deklaruoti kaip principinę a) mokyklos; b) savivaldybės; c) valstybės poziciją;
– Naikinti „krepšelį“ ir iš jo neišvengiamai kylantį kliento-paslaugos santykį (šito laidoje neaptarėme);
– Naikinti gniuždančią biurokratiją, formalius (nes nereikalingus) nuolatinio kvalifikacijos kėlimo, atestacijos, išorinio vertinimo žaidimus;
– Neleisti tėvų pas mokytojus be išankstinio motyvuoto susitarimo su administracija (maloniai nustebau, kad bent Vilniuje nemažai mokyklų tą jau taiko – klausimai sprendžiami su administracija, ne su mokytoju);
– Grįžti prie normalių krūvių, jų skaičiavimo, kai mokytojas neturi pats kovoti dėl galimybės dirbti kuo didesnių viršvalandžių – visos pamokos, pasirengimas, taisymas ir kiti darbai turi tilpti į aštuonias darbo valandas kaip yra normalu valstybės tarnyboje.
Ypatingai norisi stabtelti prie pirmojo punkto. Laidoje sakiau, kad šiandien savivaldybės konkuruoja dėl mokytojų algomis (Vilniui tas puikiai sekasi), tačiau tai gana gėdinga situacija. Daug geriau būtų, jei visuotinai pakėlus algas, konkurencija tarp savivaldybių ir mokyklų vyktų ne algomis, o pagarba ir statusu. Kad mokytojas galėtų rinktis dirbti ten, kur bus gerbiamas ir ginamas. Savivaldybėms tą viešai deklaruoti ir po to laikytis nei neįmanoma, nei brangu, tiesą sakant, išvis nieko nekainuoja. Tik drąsos – vis brangesnės valiutos.
TV3 laidos „Dienos pjūvis“ nuoroda ČIA.
P.S. liko visiškai nepaliesti mokytojų atlyginimų didinimo ir vertybiniai ugdymo turinio klausimai – tai nebuvo šios laidos, tad ir ne šio įrašo tema.