Na aš negaliu tuo nepasidalinti. Mūsuose tiesiog būtina vietoje visų didingiausių istorinių pastatų, įlaikinančių mūsų būtį šioje žemėje, pastatyti kažką naujo ir dažniausiai labai baisaus. Visi architektai tą sveikina, o istorinės architektūros atstatymais baisisi.
Nieko nesuprantantys vakariečiai vis padaro ką nors priešingai. Štai vokiečiai šią liepą atidarė atstatytus Berlyno rūmus, XV-XIX amžių Hohenzolernų giminės rezidenciją (nuotrauka su karietomis). Kaip ir daugelio puikių Vilniaus pastatų atveju, apgriauti per II pasaulinį karą rūmai buvo sąmoningai nugriauti pokariu, jų vietoje pastatyta absoliuti šiuolaikinė baisybė (nuotrauka su Vokietijos vėliavomis).
Bet 2009 metais stiklainis nugriautas ir 2013 metais pradėtos istorinių rūmų statybos. Per 7 metus pabaigė, nors būta svarstymų ar užteks pinigų, ar pagrįstas toks švaistymas. Kiek suprantu, dar bus dekoro darbų, bet esmė aiški. Tai nėra ypatingai gražus pastatas mano subjektyvia neišprususia nuomone. Bet jis atkuria karo ir socializmo sugriautą miestą. Tas pats daroma su apgriuvusiais ar net nugriautais pastatais įvairiose Vakarų Europos šalyse, turinčiose, ką atkurti ir branginti.
Kodėl dabar dalinuosi pusmečio senumo įvykiu? Nes Vilniuje gi einama priešingai – kokio tik įmanoma istorinio pastato vietoje pastatyti stiklainį, pageidautina asimetrišką. Neseniai paskelbtas nugalėtojas Radvilų rūmų rekonstrukcijos (hm) projekte – itin nuosaikus ir santūrus projektas, lyginant su konkurentais, tikrai neskirtas papiktinimui. Ir visgi jis neturi nieko bendra su pirminiu pastatu, jame taip pat pabrėžiamas visa ko naujumas, siekiama „nekurti atkūrimo iliuzijos“. Varianto atstatyti Radvilų rūmus konkurse net nesvarstyta, negalima, bus „kičas“ ir „ne autentika“. Ideologinė nuostata – nauji pastatai privalo atrodyti naujai, įskaitant ir būtent būtinai senamiesčiuose. Ne kičas, o istorija, nors dėka pokario ideologinės paradigmos šios srities specialistai kaip tik ir negali to pripažinti.
Bet pasidžiaugsiu už vokiečius.