Daug kas klausė, ko nieko nerašau. Susirgau simptominiu COVID, praleidau porą dienų su 39 temperatūra ir švelniai tariant buvau nedarbingas. O taip pat nesu karo ekspertas, gi politinė pusė atrodė daugiau nei akivaizdi. Kiek atsigavus matosi, kad ji akivaizdi ne visiems, tad keliomis mintimis pasidalinsiu:
PAGALBA. Užsidėti vėliavėles nepadeda, piniginės aukos padeda. Lietuviai jau suaukojo, rodos, per 3 milijonus eurų Ukrainos karo aukoms. Tai puiku. Aukokite ir jūs, geriausia specialiajai Ukrainos kariuomenės sąskaitai (https://www.facebook.com/LRKAM/posts/319247983572604), kad paremtumėte karines pajėgas, arba fondui Blue / Yellow for Ukraine. Atsiradę fiktyvių fondų panašiais pavadinimais, neapsigaukite. Karas ištraukia į šviesą šlykščiausias padugnes.
PROPAGANDA. Karas ištraukia ir prorusišką publiką – idėjinę ir pirktą. Dabar jos skleidžiamo melo kaip niekada daug, o karai socialiniuose tinkluose kaip niekada aršūs. Kad reikia dalintis ir tikėti tik oficialių šaltinių informacija, kad reikia blokuoti skleidžiančius Rusijos propagandą („nėra jokios agresijos, Ukraina/NATO išprovokavo Rusijos veiksmus“), tas jau ganėtinai savaime suprantama. Ko dar nemačiau, gal nepastebėjau, tai įvardijimo, jog pozicija „piniginės aukos ir savanorystės nieko nereiškia, važiuokit ir mirkit kovodami už Ukrainą“ yra pabrėžtinai beveik visada tipiškai pačių Kremliaus šalininkų. Ji paradoksali, bet tik iš pažiūros, nes „viskas arba nieko“ tipo niveliavimas yra sena kaip pasaulis taktika, kurios rezultatas, jeigu ji pasiseka, būna nuleistos rankos.
Tai, kas vyksta, būtina vadinti karu ir Rusijos agresija. Kai kur – ypač Vakarų medijose – to vakar dar buvo vengiama, sapaliota apie operacijas ir konfliktus. Vyksta Rusijos pradėtas okupacinis karas. Nėra jokių dviejų pusių, jokio NATO plėtros pažeisto Rusijos saugumo intereso. Ukraina yra suvereni valstybė ir kaip tokia laisva stoti tiek į NATO, tiek į, tarkime, Muitų Sąjungą. Jeigu ji renkasi, kad nori į NATO, ir Rusijai tai nepatinka, jokios teisės iš to nekyla.
NEPRALAIMĖTA. Šio karo nugalėtojas neaiškus. Ukraina tikrai gali atsilaikyti prieš Rusiją, tai jokiu būdu nėra pralaimėtas karas. Priešingai, Rusijos norėtas blitzkriegas jau nepavyko. Galbūt Rusija užims reikšmingas teritorijas, įskaitant sostinę, tačiau pasprings bandydama jas išlaikyti. Tiesa, patys skelbia, kad eina tik pakeisti Ukrainos valdžią į sau palankią marionetinę ir (kalbama) žada tą padaryti per keturias dienas. Bet net tai gali būti per sunku. Marionetinė valdžia gali laikytis tik tol, kol laikoma kariuomenė, kuri priverstų tokios valdžios klausyti. Ukraina 2022 metais nebėra Ukraina 2014 metais. Ukraina negali atsilaikyti ore, bet gali sausumoje ir jai tas puikiai sekasi Rytuose, tvirtai laikomasi Šiaurėje (nepaisant Lukašenkos dūrio į nugarą), prasčiau Pietuose. Beje, ir rezultatus ore reikia lyginti ne su Rusijos rezultatais, o su lūkesčiais. Rusija tikrai tikėjosi sunaikinti oro gynybą pirmąją dieną. Bet Ukrainos priešlėktuvinė/priešraketinė gynyba dar veikia. Gal tuoj bus sunaikinta, bet jau dabar yra gerokai ilgiau, nei iš pradžių tikėtasi. Atitinkamai reikia vertinti nuostolius. Abiejų pusių nuostoliai kol kas joms yra priimtini, bet jau yra pranešimų, kad Rusija sutinka sėsti prie derybų stalo su „nacių-banderovcų“ valdžia. Linkėčiau Ukrainai sėsti prie derybų stalo tik tada, kai galės sėsti kalbėtis ne iš silpnesniojo pozicijų. Konkrečiame kare tai niekada ne tas pats, kas bendra karinė galia.
VAKARŲ GINKLAI. Ukrainos šansai atsilaikyti ir to kaštai (pirmiausiai gyvybių kaina) tiesiogiai priklauso nuo to, kiek pagalbos technika ir amunicija suteiks Vakarai. Vakarai čia ir mes. Pareiga yra siųsti kuo daugiau visko, ko įmanoma, pirmiausiai ginkluotės ir amunicijos. Ukrainai tai keičia viską. Mūsų regiono šalys tą intensyviai daro, daro prancūzai ir britai, daro, beje, ir labai aiškią paramą Ukrainai parodžiusi Turkija. Bet Vakarų šalys pagal savo galimybes tame yra labai pasyvios, iš esmės pasiruošusios ramiai stebėti, kuo baigsis.
SANKCIJOS. Sankcijos negali išspręsti problemos. Mažos sankcijos, kurias jau įvedė, negali pakeisti nieko, didelės sankcijos (SWIFT) galėtų skaudėti, bet karo tikrai nesustabdys. Pirmą karo dieną biržos tikėjosi, kad Rusijos įmonės patirs SWIFT sankcijas ir dėl to jų akcijų vertė krito dvigubai. Antrą dieną paaiškėjo, kad sankcijų faktiškai nėra, ir akcijų vertė grįžo ir net pakilo. Abiem atvejais Rusija gali tęsti karą. Tad kokias tas sankcijas priims, yra daugiau savigarbos klausimas – žiūrime naudos ar tiesos. Šiandien Vakarų šalių laikysena yra gėdinga tiek dėl sankcijų, tiek dėl karinės pagalbos Ukrainai nesiuntimo. Bet esminė yra pastaroji. Jeigu šiandien protestuoti prie kokios nors ambasados, tai tik prie Vokietijos – įtakingiausios iš pragmatiškųjų šalių, jau spėjusios pasakyti, kad ir pagalbos Ukrainai nesiųs, ir agitavusios prieš Rusijos atjungimą nuo SWIFT. Simbolinė vyšnaitė ant torto – bent Vokietijoje Facebooko vartotojai blokuojami už kritiką Putinui ir kritiką Vokietijos valdžiai Putino klausimu.
ENERGETIKA. 2018 metais Trumpas barė Vokietiją už Rusijos žaliavų pirkimą ir barė būtent tais argumentais, jog pirkdamos Rusijos dujas ir naftą Europos šalys šeria Rusiją, jos biudžetą, vadinasi ir jos kariuomenę. O tada prašo JAV pagalbos karinei gynybai. Tai ne kvaila, tai dviveidiška. Trumpo pastabos ir pasiūlymai pirkti suskystintas dujas iš JAV ne tik neatgrasė nuo Nord Stream 2. Po 2020 metų Trumpą pakeitus Bidenui jis drastiškai sustabdė pačios JAV naftos ir dujų gavybą, kas pakėlė šių žaliavų kainas pasaulyje ir įgalino Rusijos stiprėjimą bent dešimtmečio perspektyvoje. Norisi ar ne, Bidenas ir jo žalioji politika namuose tapo vienu Rusijos galios pasaulyje faktorių.
PASITIKĖJIMAS. Įspūdingai ir netikėtai gerai laikosi prezidentas Zelenskis, parodęs ir valią, ir drąsą, ir išmintį. Niekas nežino, kas bus rytoj, bet kol kas tai tikrai daugiau, nei buvo galima tikėtis iš aktoriaus, laimėjusio populistiniais lozungais. Ypač vertas dėmesio sprendimas Kijevo gynybai išdalinti civiliams gyventojams automatinius ginklus, kurių išdalinta jau per 18 000. Tai atitinka ukrainiečių nuostatą šiame kare, kad pirma konvencinis karas, o po to – kas išgyvensime – partizaninis. Apskritai ukrainiečių laikysena herojiška ir pavieniais atvejais (kad sustabdytų rusų tankų koloną, save ir tiltą susprogdinęs jūrų pėstininkas, 13 „nx“ Rusiją pasiuntusių Gyvačių salos pasieniečių), ir visuomenės nusistatymu.
O KANADA? Daug kas to klausia. Blogai ir Kanadoje. Tačiau tai nelygintini dalykai. Kanadoje grubiai piktnaudžiaujant valdžia, įvedus karo padėtį pradėta šaldyti protestuotojų sąskaitas, vykdomi sulaikymai, imtasi kitų represijų, nors protestai buvo išimtinai taikūs. Taip, tai baisu. Tačiau demokratija ir suverenumas yra nelygiaverčiai dalykai. Kad tauta galėtų rinktis demokratiją, pirmiausiai ji apskritai turi būti laisva nuo okupacijų – suvereni. Tik suvereni tauta gali rinktis, kaip gyventi – su demokratija ir rinkimais, ar su savu autoritariniu lyderiu, ką taip pat pasirinkusi nemaža dalis pasaulio tautų. Demokratija iš principo galima tik suverenioje tautinėje valstybėje, nors kairieji ir mėgina aiškinti priešingai. Okupuoti šalį ir atimti iš jos visus pasirinkimus yra daug didesnis nusikaltimas ir prievarta nei teisėtai šalies valdžiai represuoti dalį piliečių. Rašiau ir kalbėjau apie Kanados situaciją vos jai prasidėjus, bet visiškai nesutinku su jos ir Ukrainos statymu į vieną gretą. Rusijos agresija yra nepalyginamai didesnis nusikaltimas ir ne dėl tokių akivaizdžių faktorių kaip mirtys (Kanadoje valdžia žmonių nežudo), o dėl įvardyto principinio skirtumo tarp suverenumo ir demokratijos. Beje, pats Trudeau šio skirtumo absoliučiai nejaučia, mat pareiškė smerkiantis Rusiją ir pasisakantis už demokratiją ir prieš autoritarizmą. Jis nesupranta, kad Ukrainos okupacija yra ne apie demokratiją. Suverenumo idėja jam nepažini. Trudeau pats daro viską, kad iš jo būtų tyčiojamasi.
PROGNOZĖ. Prognozuoti karo baigtį labai sunku, politikoje apskritai prognozės yra žaidimas su ugnimi, bet pabandykime. Jeigu ukrainiečiai netikėtai nepalūš, manau, kad realūs variantai telpa tarp šių dviejų kraštutinių – blogiausio ir geriausio:
1) Ukrainiečiai su visa valdžia traukiasi į Vakarų Ukrainą ir palieka Vidurio bei Rytų Ukrainą, taip pat ir Kijevą, partizaniniam karui. Vyriausybė dirba iš Lvovo.
2) Viskas lieka daugmaž tokiam kaip dabar status quo. Abi pusės apsikasa ir vyksta poziciniai mūšiai visuose šalies sektoriuose.
Pirmas scenarijus – geriausia, ko gali tikėtis Rusija, antras – Ukraina. Tarp jų – galybė tarpinių variantų, kurie skirtųsi ne iš esmės. Taip pat visais atvejais galimos paliaubos ir derybos bet kurioje karo stadijoje.
Viena vertus, Rusijos rezervai turėtų būti ir deklaruojamai yra daug didesni už Ukrainos, tad ji turėtų ilgainiui Ukrainą pribaigti tiesiog užversdama kūnais. Kita vertus, dabar nebe Stalino laikai. Jau iš pradžių į Ukrainą pasiųstuose daliniuose esama šauktinių. Jeigu aukų Rusijos pusėje bus tiek, kad bus pradėtas siųsti naujas rezervas iš šalies gilumos, atitinkamai smuks ir palaikymas karui pačioje Rusijoje. O naujausiomis žiniomis bent technika jau siunčiama nauja – iš pradžių prie Ukrainos sienų mobilizuotų pajėgumų nebeužtenka. Tai kone viltingiausias ženklas.
PAMOKOS? Karas Ukrainoje meta kaukes. Vidurio Europos posovietinės šalys buvo pačios optimistiškiausios dėl Europos ateities ir jos vienybės vertės. Dabar jos kaip niekada nusivylusios Europos bejėgyste ir tai ypač būdinga jaunesnei, proeuropietiškesnei, antikremlinei visuomenės daliai. Tai netaps euroskepsiu ir neturi juo tapti, tačiau nusivylimas istorinis, ne vienadienis. Visas Tarpjūrio regionas, pats remdamas Ukrainą, mato, ko galima tikėtis iš Vakarų (su išimtimis), ir vis daugiau kliausis patys savimi, savo tarpusavio vienybe ir gynybos pajėgumais. Naują postūmį įgaus Trijų Jūrų ir MittleEurope iniciatyvos. Tai nereiškia nepasitikėjimo NATO – NATO ir sankcijos, bent išmanantiems, yra dvi visiškai nesusijusios sritys. Bet ir NATO turi ateiti tave ginti, o tavo šalis iki tol turi laikytis pati. Turi būti pasiruošusi atsilaikyti bent pirmas paras.
Ukrainos sprendimas imtis visuotinės gynybos ir įtraukti į kovą visus apginkluotus civilius turėtų tapti pavyzdžiu Lietuvai, 2018 metais priėmusiai gėdingą sprendimą karo atveju atimti iš piliečių legaliai laikomus ginklus. Piliečius reikia ugdyti patriotais, ginklus duoti atsakingai, o ypatingai užtikrinti, kad jie būtų panaudoti karo atveju. Valstybė turi ieškoti naujų formų, kaip paskatinti piliečių apsiginklavimą, norą ir pasirengimą įsitraukti į gynybą. Jeigu kam atrodė, kad partizaninis karas miestų gatvėse yra XX amžiaus atgyvena, šiandien Ukrainos gatvėse matome, kad yra priešingai.
Ir jau visai pabaigai, kiek drąsus pasvarstymas. Visiškai tikėtina, kad viena Rusija nenugalės vienos Ukrainos. Neįmanoma pervertinti, kaip labai pasikeistų pasaulio ir ypač kaimynų žvilgsnis į Rusiją. Pats karas pradėtas bandant išlaikyti supergalybės statusą, tačiau nesėkmės atveju rezultatas kaip tik būtų galutinė supergalybės iliuzijos griūtis. Ne tik JAV, ar Kinija, bet Ukraina ar Turkija nerodo jokios Rusijos baimės. Net ne pralaimėjusi, o tiesiog nelaimėjusi ir nelaimėjusi greitai, Rusija gali Ukrainoje palaidoti savo turėtą statusą pasaulio galio santykiuose. Sunku ir anksti spėlioti, kiek daug tai keistų mūsų regionui.