Vytautas Sinica. Denacifikuotas mąstymas be tautos ir jos valstybės

Žodis Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjime po deglų eisenos Vilniaus Lukiškių aikštėje 2023-02-16. 

Ačiū atėjusiems.

Esu įgaliotas perduoti sveikinimus mūsų eisenai nuo jau dviejų „Azov“ brigadų, kovojančių su invazija Ukrainoje. (plojimai) Iš tiesų, jiems ploti yra už ką. 

Pernai čia susirinkome prieš pat Rusijos invaziją. Ji labai daug ką pakeitė. Pakeitė suvokimą, kokia yra Rusija. Subliuško jos neįveikiamos galios iliuzija. Pakeitė suvokimą, kokie yra Vakarai. Subliuško jų vertybiškumo ir geranoriškumo iliuzijos. Pakeitė suvokimą apie ginklavimąsi. Subliuško iliuzija, kad galima be to apsieiti. 

Tačiau invazija pakeitė ką tik norite, tik ne mūsų priežastį švęsti čia ir būtent šitaip. Ji tik dar išryškėjo. 

Putinas paskelbė denacifikaciją ir visi gūžčiojo, kokias nesąmones jis šneka. Kokie naciai? Net Ukrainos prezidentas žydu kilmės.

Tačiau propaganda skiriasi nuo beprotybės. Propaganda klastinga ir nuosekli. Įsigilinę jau tada suprato, kad naciai Kremliui reiškia visus, kam rūpi savarankiška ukrainiečių tauta ir valstybė, su savo kalba ir istorija. Štai tie esą naciai. Denacifikuoti Ukrainą – tai išnaikinti savarankiškos Ukrainos valstybės idėją ir ją palaikančius.

Rusija tai daro ginklu ir jai nesiseka. Ji gali užimti kai kurias teritorijas, tačiau kova su tautine idėja suveikė priešingai nei tikėtasi. Ukraina buvo dvikalbė šalis, kurioje žmonėms nerūpėjo, kuria kalba kalbama. Dabar labai rūpi, kad būtų kalbama ukrainietiškai. Ukraina buvo fragmentuotos atminties šalis, kurioje vieni garbino, kiti baisėjosi savo laisvės kovos veidu Bandera. Tokia pati amorfiška atmintis kaip Lietuvoje. Dabar sutarimas dėl šalies didvyrių Ukrainoje didžiulis. Net šalies Rytuose Bandera jau didvyris, kuriam galima statyti paminklus. Ukrainiečiai atrado drąsą didžiuotis savimi, o kartu atrado totalinę valią priešintis.

Lietuvoje irgi vyksta denacifikacija. Vyksta ta pačia prasme kaip ir Kremliaus žodyne. Lietuvoje kovojama su norinčiais lietuvių kalbos monopolio, su norinčiais vieningos istorinės atminties, pagarbos didvyriams ir valstybes išlikimo. Kai denacifikacija vyksta tik propagandos priemonėmis, o ne ginklais, tai daug geriau veikia. Kad veiktų, denacifikacija turi būti subtili ir kuo mažiau jaučiama.

Kad aukščiausiu lygiu Lietuvoje ji jau įvykusi ir „elito“ mąstyme nebėra tautos išlikimo orientyro, geriausiai liudija oficialūs dokumentai. Seniai priimtoje strategijoje globalios Lietuvos strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie lietuvių tautos išlikimą. Dabar rengiamoje strategijoje „Lietuva 2050“ ir vėl nėra nė žodžio apie tautos išlikimą. Simptomiška.

Lietuva „elito“ projektuojama kaip viso labo VIETA, kur kažkas gyvens, bet tai neprivalo būti lietuviai, neprivalo būti net istoriškai čia savi kitataučiai. Lietuvos išlikimas Lietuva, kur kalbama lietuviškai, taip mąstantiems nėra būtinas. Kažkas vis tiek čia gyvens, to ir užtenka.

Bet toks denacifikuotas mąstymas be tautos ir jos valstybes veikia dviem kryptimis. Tokiai valstybei tikrai lengviau rūpintis ne gimstamumu ir kad išliktų tauta, o migrantų atvykimu ir kad išliktų tiesiog dirbanti populiacija. Taip pigiau ir paprasčiau. Bet iš kitos pusės, jeigu žmogui rūpi išgelbėti tik save ir savo artimuosius, jiems geriausia ir racionaliausia bėgti nuo karo, emigruoti. Tik jeigu žmogui rūpi išsaugoti valstybę ir tautą, jam racionalu likti ir kautis dėl jų išlikimo.

Kad išliktume kaip Lietuva – ar demografijos, ar karo atveju, – mums turi rūpėti visuma. Banalu: aukojamasi dėl to, kas rūpi.

Tas rūpestis Lietuva iš dangaus nenukrenta. Lietuva turi ugdyti rūpestį Lietuvos ir tautos išlikimu. Visame pasaulyje tokį rūpestį ugdo kalba, istorija, gimtojo krašto pažinimas ir, žinoma, sąžiningas valstybės elgesys su piliečiais.

Ne pirmus metus kartojame, kad Lietuvoje šis rūpestis neugdomas. Ugdomas mąstymas, kad asmeninis gėris svarbiau už visuomenės, asmeninė laisvė svarbesnė už tautos laisvę. Nors tikrovėje vieno negali būti be kito: negali būti iš tiesų laisvas kaip žmogus, jeigu tavo tauta nelaisva ir kartu su ja nevaldai savo šalies. Gyvename susidvejinime, kai tarytum gerbiami partizanai, bet juokiamasi iš jų idealų ir jų dar gyvų išsakytų prašymų.

Esame simbolinėje vietoje, Lukiškių aikštėje, kur visa tai matyti gyvai. Dar 1999 metais Seimas apsisprendė, jog tai turi būti valstybės aikštė, skirta žuvusių už Lietuvos laisvę atminimui. Jie čia ir žuvo. Čia vykdytos 1863 metu sukilimo dalyvių egzekucijos. Jų atminimui pastatytą kryžių rekonstruojant aikštę pasuko taip, kad nuo Gedimino prospekto ir aikštės jo nebesimatytų. Partizanai ir kiti laisvės kovotojai, rezistentai visais būdais reikalavo Vyčio monumento šioje aikštėje. Tam pritarė visuomenė, vilniečiai, Seimas. Bet nepritarė Šimašius ir Šiuolaikinio meno centras. To užteko. Vyčio nėra.

2020 metais būrys dar gyvų partizanų ir rezistentų pasirašė viešą laišką, raginantį šioje vietoje, ant KGB rūmų pastato, įamžinti pirmojo savanorio ir Sukilimo organizatoriaus Kazio Škirpos atminimą. Visai neseniai mus paliko du dvasios milžinai, buvę tarp tų pasirašiusiųjų. Simas Kudirka ir Antanas Terleckas išėjo vienas paskui kita. Matysime, koks atminimas laukia jų. Tais 2020 metais prašymas buvo savivaldybės atmestas niekuo nemotyvuojant. Tiesiog „ne“. Per pandemiją nekėlėme šio klausimo. Šiais metais savivaldybė apskritai nebesiteikia į jį atsakyti. Per trisdešimt dienų – kapų tyla.

Šiandien čia norime pasakyti, kad rezistentų valia įpareigoja. Kazio Škirpos atminimas privalo būti įamžintas Vilniuje ir bus įamžintas bet kokia kaina. Jei reikės pereisime visus teismus ir ginčus.

Tai turi būti padaryta ne tiek dėl paties Škirpos, kuris visgi tėra vienas ryškus žmogus ilgoje laisvės kovų istorijoje. Tai padaryti būtina, nes jau net patys rezistentai mato Škirpos asmenyje simbolį to, kaip labai nenorima įamžinti nacionalistinės ir todėl neva neteisingos laisvės kovų istorijos. Kaip tik todėl tai būtina. Kaip simbolis, ar Lietuva nori ugdyti meilę sau ir savo praeičiai, ar nuo viso to greičiau atsisaistyti, išsitautinti ir tapti globalia.

Visa tai ne pesimizmas, o tiesiog mūsų dienos iššūkis. Kiekvienas laikas turi savo iššūkius, kuriuos turi spręsti, kad valstybė išliktų ir judėtų pirmyn. Lietuvių tauta visada labai norėjo, kad būtų Lietuva. Šešis kartus skelbėme nepriklausomybę ir tai yra, rodos, daugiausiai Europoje. Kaskart ją gynėme. 1918 metų Lietuva vadinama Smetonos Lietuva ir buvo didžiausio mūsų augimo ir stiprėjimo laikotarpis. Kovo 11 atkurta Lietuva oficialiai tęsia šią valstybės tradiciją. Turime tęsti ir realybėje. Jūsų buvimas čia liudija, kad dar yra norinčių tai daryti.