NATO viršūnių susitikimas Vilniuje sukėlė daug emocijų, o vilniečiams ir kasdienybės pokyčių, bet politinių sprendimų prasme tikrai nebuvo joks istorinis. Vienas tikrai geras, svarbus ir galimai istorinis sprendimas priimtas jau pirmąją susitikimo dieną – galutinai sutarta dėl Švedijos priėmimo į NATO. Baltijos valstybių saugumui tai tikrai reikšminga. Visi laukė ir Ukrainai labai reikėjo sprendimo ir aiškumo dėl jos narystės NATO perspektyvų, bet per likusį laiką NATO susitikimas šiuo klausimu atnešė tik neaiškumą.
Iki viršūnių susitikimo išmanantys reikalus kalbėjo, kad labai svarbu nepakartoti 2008 metų Bukarešto susitikimo istorinės klaidos. Tada suformuluota pozicija, kad Ukraina ir Gruzija vieną dieną taps NATO narėmis, bet nepateikta jokio aiškumo, kada ir kaip. Putinas tą NATO pažadą pavadinimo grėsme Rusijai ir 2008 puolė Gruziją, o 2014 jau ir Ukrainą. Buvo svarbu nepakartoti to paties. Bet Vilniuje pakartota kaip tik lygiai tas pats: „Ukraina bus priimta į NATO, kai sąjungininkai dėl to sutars ir bus įvykdyti reikalavimai“. Kokie tie reikalavimai ir kaip juos įvykdyti? Niekas nežino. Savaime suprantama, kad niekas negalėjo priimti Ukrainos į NATO dabar. Bet aiškumas: ARBA stojimo sąlygos ir grafikas, ARBA aiškus NE, galėjo ir turėjo būti.
Reikia ir galima tikėtis, kad mainais į šį nuviliantį ir Maskvą drąsinantį sprendimą dėl Ukrainos, NATO šalys duos daugiau ir sunkesnės ginkluotės, kaip ATACMS, F-16 ir panašiai. Tačiau nėra jokių ženklų, kad JAV ar Vakarų Europos lyderiai būtų pradėję norėti Ukrainos pergalės. Jie nori, kad Ukraina nebūtų nugalėta, pabėgtų priešintis, kad bijo „eskaluoti karą“ Ukrainos pergalėmis. Atitinkamai ir skiriama ginkluotė – tiek, kad Ukraina galėtų pulti, bet ne tiek, kad laimėtų. NATO susitikime nenuskambėjo (tiesa, ir neturėjo nuskambėti – ne tas formatas) konkretūs ginkluotės Ukrainai pažadai. Turime tik loginį lūkestį, kad po sprendimų dėl narystės NATO, sulauksime bent ginklų.
Visame šiame fone kiek keista stebėti euforiją, su kuria sutiktas Joe Bidenas. Žmonėms, kurie žavisi Zelenskiu, logiškai Bidenas neturėtų būti dievuku. Bet reakcija į jo viešnagę ir jo kalbą Vilniuje buvo panaši į popžvaigždės apsilankymą. Nuo kada taip elgiamės su politikais? Ar tai tik dėl provincialaus jausmo, kad čia labai didelis didelės šalies politikas? Palaikantiems Ukrainą, kokie beveik visi ir esame, reikėtų nepamiršti, kad:
– Joe Bidenas tris pirmąsias karo dienas nedarė nieko dėl Ukrainos, kaip ir Vakarų Europos lyderiai manydamas, kad ji pasmerkta greitai okupacijai ir nėra ko veltis.
– Joe Bidenas pirmuosius karo metus ne skatino, o stabdė ginklų tiekimą Ukrainai, bijodamas „išprovokuoti Rusiją“ ir karo eskalacijos. Ne vieną kartą Vidurio Europos šalys siūlėsi siųsti sunkesnę ginkluotę, bet buvo sustabdytos tai vokiečių, tai JAV. Gi Lendlizas buvo tik popieriuje.
– Joe Bidenas stabdė pagalbos Ukrainai apimtis nepaisant to, kad JAV visuomenėje pirmaisiais karo mėnesiais buvo milžiniškas, arti 80 proc. palaikymas pagalbai Ukrainai net ir amerikiečių gyvenimo kokybės namuose sąskaita. Dabar, kai pagaliau išdrąsėjama siųsti naikintuvus (gal, nes vadinamoji „naikintųjų koalicija“ dar laukia Bideno palaiminimo), JAV visuomenės palaikymas stipriai kritęs, daug gąsdinamasi, kad laimėjęs rinkimus respublikonas neberemtų Ukrainos. Na, buvo laikas, kai ir Ukrainai reikėjo labiausiai, ir JAV visuomenė pritarė labiausiai. Bet tada Bidenas bijojo. Jokios atsakomybės už tai.
– Joe Bideno „žalioji“ vidaus politikos kryptis tiesiogiai prisidėjo prie to, kad Rusija lengvai išgyventų sankcijas. Grubiai žlugdydamas išteklių gavybos pramonę jis JAV iš išteklių eksportuotojos pavertė importuotoja, taip keldamas pasaulines dujų/naftos kainas. Ta pati politika stabdo ir JAV ginklų pramonę, kas atveda prie protu sunkiai suvokiamų situacijų, kai tas pats Bidenas viešai išsiduoda, kad vienos ar kitos ginkluotės JAV sandėliuose tiesiog nebėra.
– Joe Bidenas pasaulio akyse legitimavo Putino blefą, grasinant branduolinio ginklo panaudojimu. Kremlius nubrėžė daugybę raudonų linijų, po kurių esą jau būtų naudojamas branduolinis ginklas. Ukraina tas linijas peržengė ir nieko neatsitiko. Putinas blefuoja, nes supranta, kad nėra jokio Rusijai pergalingo branduolinio scenarijaus. Tą aiškiai įvardija tokie specialistai kaip generolas Benas Hodgesas. Bidenas, priešingai, visus metus ir prieš pat NATO susitikimą Vilniuje kartojo, kad privalome rimtai vertinti Putino grasinimus panaudoti branduolinį ginklą. Bideno Šaltojo karo tipo mąstymas ir baimės paralyžuoja partnerius.
– Joe Bidenas ir šis itin atsargus jo mąstymas yra Putiną drąsinantis veiksnys. Putinas puolė Ukrainą ir okupavo Krymą JAV prezidentu esant Obamai, o jo viceprezidentu – Bidenui. JAV vadovai tada tik smerkė ir kartojo apie išgalvotas raudonas linijas, kurias visas Putinas ramiai peržengė. Šis žinojo, kad jie neįsikiš. 2022 metais Putinas puolė ir bandė okupuoti visą Ukrainą JAV prezidentu esant Joe Bidenui. Jeigu ne daug kam netikėtas Ukrainos atsilaikymas, Putino logika būtų pasiteisinusi – Bidenas smerktų ir nesikištų, ką ir darė pirmomis karo dienomis. „Sutapimas“ – valdant respublikonui prezidentui, Putinas nieko nepuolė, o NATO narės Europoje buvo spaudžiamos didinti gynybos išlaidas, nutraukti Nord Stream 2, apskritai nešerti Rusijos karo mašinos perkant jos žaliavas. Dabar viskas patogiai pamiršta.
– Joe Bidenas ir jo sūnus Hunteris yra lėtai augančio skandalo dėl tarptautinio masto korupcijos epicentre ir dėl to gali būti itin politiškai pažeidžiamas Kinijos ir kitų šalių šantažui. Dar 2020 metais JAV tarnyboms gavus Hunterio Bideno kompiuterį, nutekėjo informacija, kad jis prekiavo savo tėvo įtaka ir sprendimais, mainais gaudamas milijonines sumas. Tokiais sandoriais paremti sprendimai priimti Kinijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Kazachstane ir kitur. Dabar jau viešai pripažinta, kad didieji socialiniai tinklai, žiniasklaida ir net JAV specialiosios tarnybos sąmoningai slėpė šią informaciją, kad ji nepadarytų jokios įtakos rinkimams. Tik po 2022 metų respublikonams gavus daugumą Atstovų Rūmuose cenzūra šiuo klausimu sutrūkinėjo ir informacija pradeda lįsti į viešumą. Jeigu šie įtarimai teisingi (o sistemingas jų slėpimas ir besikaupianti informacija rodo, kad taip), Bidenas būtų akivaizdžiai pažeidžiamas užsienio šalių šantažui, įskaitant ir sprendimus karo klausimais.
Visa tai – po 2022 metų sausio pradžios Bideno viešų pažadų Zelenskiui griežtai reaguoti, jeigu Rusija užpultų Ukrainą. Bideno reakcija buvo griežta nebent lyginant su Obamos reakcija į Krymo okupacija.
Apibendrinant, Bidenas yra klasikinis profesionalus karjeros politikas, kurio kalbos (kai neimprovizuoja) yra daug gražesnės už darbus. Nėra jokio pagrindo vadovautis jo kalbomis, juo labiau džiūgauti dėl jų kaip dėl istorinių įvykių. Tikslinga vertinti darbus. Ukrainai reikalinga didžiulė pagalba, kuri – didžiąja dalimi dėl Bideno – jau pavėluota, bet dar galėtų tapti pakankama. Tik adekvačiai vertindami dabartinio geopolitinio paveikslo dalyvių vaidmenis galime tikėtis pasiekti adekvatesnių sprendimų. Ne vienas analitikas Ukrainoje po NATO viršūnių susitikimo tas išvadas jau pasidarė ir kalba apie būtinybę ilguoju laikotarpiu kurti savo karo pramonę bei kitas realaus savarankiškumo formas. Daug kas galioja ir mums.