TS-LKD frakcijos nariui, buvusiam bernardinai.lt redaktoriui Andriui Navickui viešai pareiškus, kad palaiko vienalytės partnerystės įteisinimą ir laiko tai prisidėjimu prie bendrojo gėrio, neišvengiamai tenka priminti, kad tokia pozicija yra visiškai nesuderinama su Bažnyčios mokymu ir A. Navicko prisiimtu, visuomenę klaidinančiu kataliko politiko vaidmeniu.
Klaidinanti yra informacija, neva, kaip rašo Romas Sadauskas, „Partnerystės įstatymo projektas neprilygina ją sudarančių šeimų santuokai, todėl Bažnyčios mokymas neišduodamas“. Yra visiškai priešingai.
Civilinis kodeksas traktuoja partnerystę kaip šeimos formą ir reglamentuoja ją šeimos santykių knygoje. Lygiai taip pat partnerystė suvokiama kaip šeima ir Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Taigi partnerystės įteisinimas savaite reiškia jos pripažinimą šeima.
Atitinkamai pagal ETT 2013 metų išaiškinimą, įteisinusi partnerystę šalis privalo suteikti partneriams visas tas pačias teises, kurios suteikiamos santuokoje.
Gi iš kitos pusės Bažnyčia ne tik nelaimina vienalyčių santuokų, ką šiemet patvirtino popiežius Pranciškus, bet ir prieštarauja bet kokių vienalyčių sąjungų įteisinimui. Tai aiškiai apibrėžta 2003 metų Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos pastabose dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, kur rašoma (cituoju išsamiai):
„IV. Politikų katalikų elgesys įstatymų homoseksualiųjų sąjungų naudai akivaizdoje
10. Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. Įstatymų projektų homoseksualiųjų sąjungų naudai akivaizdoje būtina paisyti žemiau pateikiamų etinių nurodymų.
Tada, kai įstatymų leidimo susirinkimui pirmąkart pateikiamas įstatymo projektas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo naudai, parlamentarui katalikui tenka moralinė pareiga aiškiai bei viešai pareikšti savo nepritarimą ir balsuoti prieš tokį įstatymo projektą. Balsuoti už bendrajam gėriui taip kenkiantį įstatyminį tekstą būtų labai amoralu.
Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą. Jei neįmanoma tokio įstatymo visiškai anuliuoti, jis, remdamasis enciklikoje Evangelium vitae pateiktais nurodymais, gali „teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“, su sąlyga, kad jo „asmeniškas absoliutus pasipriešinimas“ tokio pobūdžio įstatymams „gerai žinomas“ ir vengiama papiktinimo pavojaus (18). Tai nereiškia, kad labiau varžantis įstatymas šioje srityje galėtų būti laikomas teisingu ar bent priimtinu; čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma.“
Taigi yra visapusiška kataliko politiko pareiga prieštarauti bet kokioms vienalytėms sąjungoms (ne tik santuokai), pareiga balsuoti prieš, jeigu bandoma priimti tokį įstatymą, balsuoti už, jeigu pataisomis sąjungos nepanaikinamos, bet bent susiaurinamas jų taikymas ir žala. Beje, pasakoma ir kad tokie įstatymai kenkia bendrajam gėriui – tiesioginis prieštaravimas Andriaus Navicko demagogijai.
Galima su tuo nesutikti ar piktintis (tiesa, ne katalikams), tačiau yra būtent taip, ir neįmanoma apsimesti, kad yra kažkaip kitaip. Skirtingai interpretuojami įvairūs popiežiaus ar kitų dvasininkų pasisakymai interviu, filmų, skrydžių, susitikimų ar kituose formatuose niekaip nekeičia Bažnyčios dokumentuose suformuluotos oficialios pozicijos.