Veidaknygė
Skaitiniai: DELFI.lt: K. Jovaišas. Vilnijos krašto genocidas: tiesa ar mitas?
Klasikinis istorijos perrašinėjimas. Amžiaus pradžioje liūdnai pagarsėjęs istorikas Liudas Truska suformulavo istorikams užduotį – reabilituoti Armiją Krajovą Lietuvoje. Ir misija vykdoma, o šis tekstas yra to pavyzdys, nors autorius ir ne istorikas. Pasirinkęs sau patogų kriterijų (aukų pobūdis – kovotojai ar civiliai), jis gauna sau patogius rezultatus, kad Krojova ir lietuvių Vietinė rinktinė buvo kone moraliai lygiavertės pusės savo žudynėmis Glitiškėse ir Dubingiuose, o lietuviams šiandien dėrėtų matyti save kone lygiai prasikaltusia to konflikto puse.
Patogiai apeinamas ne toks parankus vertinimo kriterijus – kovotojų pobūdis. Niekur tekste nepaminėta, kad Armija Krajova buvo okupacinė kariuomenė Lenkijos prieš karą okupuotame krašte, kurį visomis jėgomis siekė reokupuoti, o taip pat ir okupuoti, kaip lenkai vadino, Kauno Lietuvą. Tą suvokiant, lietuvių veiksmai Glitiškėse, žinoma, išlieka gėdingi ir smerktini, bet abiejų kovojančių pusių veikla ir moralinis vertinimas – absoliučiai nesulyginami: Vietinė rinktinė kovojo prieš kraštą reokupuoti siekiančias pajėgas, AK siekė užtikrinti, kad po karo Vilniaus krašte būtų atkurtas okupacinis Lenkijos režimas.
Abejojantiems – visa tai buvo detaliai dokumentuota Bernardinų bažnyčioje rastuose AK ‘archyvuose’.
Kaip pakomentavo Genocido ir rezistencijos centro tyrimų departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, „straipsnio autorius padarė grubių faktinių klaidų. Jis apkaltino Lietuvos vietinę rinktinę civilių lenkų žudynėmis Glitiškėse (1944 m. birželio 20 d.). Visuotinai yra žinoma, kad naciai Vietinę rinktinę likvidavo 1944 m. gegužės 15 d., taigi, Vietinė rinktinė dėl Glitiškių žudynių nekalta, nes jos tuomet jau nebebuvo. Šias žudynes įvykdė naciams pavaldus lietuvių policijos 258-asis batalionas, keršydamas lenkams už savo keturių karių nužudymą Glitiškėse.“
Dar viena velniška suktybė yra tai, jog autorius vaizduoja, esą jo požiūris į Krajovos ir lietuvių konfliktą yra nepatogus Rusijai, o štai to konflikto nepamiršimas ir kaltųjų įvardijimas – Rusijos interesas. Iš tiesų Kremliui tobulai tinka būtent K. Jovaišo siūlomas požiūrio taškas: vertinant nusikaltimus, neskirti kas gynė nepriklausomybę, o kas buvo okupantas. Nes šią per lenkų atvejį siūlomą schemą ‘pamirškim agresorius’ galima labai greitai ir logiškai nuosekliai pritaikyti partizaninei rezistencijai, kur – jokia paslaptis – buvo abiejų pusių žiauraus elgesio su civiliais gyventojais (nors didžiulė dalis ‘partizanų nusikaltimų’ buvo persirengiusių tarnybų spektakliai), o rusiška istorinė propaganda ir jai naudingi, na, gal ir ne idiotai mielai žaidžia lietuvių šeimų atmintyje gyvomis nuoskaudomis skelbdami, kad partizanai iš tiesų buvo banditai, neturėję kur dėtis, todėl slapstęsi ir darę nusikaltimus. K. Jovaišo schema padeda tuo patikėti.
Vertinti tik elgesį su civiliais gyventojais atsiribojant nuo pajėgų vaidmens kovoje dėl Lietuvos valstybingumo yra ne tik liberalaus (per atskirų individų likimą pasakojamo) istorinio pasakojimo esmingas trūkumas. Tai ir demagoginės aukštumos, atsitiktinai ar ne, naudingos tik okupacijas vykdžiusiems kaimynams, o ne besigynusiai Lietuvai.