Lyg iš niekur kilo diskusija, ar reikalingas ir apskritai gali būti paminklas Antanui Smetonai Vilniuje. Žinių Radijuje paaiškinau, kad taip, būtinai, ir kad tame nėra jokios kontraversijos. Smetona nebuvo demokratas, tačiau būtų beprotybė taikyti praeities asmenybėms demokratiškumo kriterijų. Visus iki XX amžiaus reikėtų kaip mat ištrinti. Mūsų laikų kriterijai negali būti taikomi praeičiai.
Valstybė/sostinė įamžina tą valstybę steigusius, kūrusius (įskaitant mokslą, kultūrą), garsinusius, ypač ją gynusius ir už ją žuvusius žmones. Jų pažiūros, asmeninio gyvenimo silpnybės ir ydos, ypač laikmečio nulemti, jam būdingi įsitikinimai, jokiu būdu negali būti pagrindas vertinant, ar ką nors įamžinti, ar ne.
Smetonos nuopelnai Lietuvai, visų pirma jos keliui į nepriklausomybę, yra tiesiog milžiniški, nekeliantys klausimų ir labai teisinga, kad jis būtų vienu iš tų labai nedaugelio Vilniuje paminklais įamžintų modernios Lietuvos kūrėjų – greta Kudirkos, Basanavičiaus ir brolių Vileišių. Šie darbai padaryti būtent Vilniuje ir teisinga juos čia įamžinti. Jo nuopelnai vadovaujant valstybei ir keliant ją ant kojų ne mažiau reikšmingi. Reikšmingas ir jo nesugebėjimas visgi pasiekti, kad Lietuva gintųsi 1940-ųjų birželį (žinome, jis to tikrai siekė, bet ministrai ir generolai buvo prieš). Tačiau tai jokiu būdu nenubraukia ankstesnių viso gyvenimo nuopelnų.
Keista klausyti, kaip Žalimas, Zingeris ir kiti tarytum išsilavinę žmonės išdidžiai kartoja sovietinės istoriografijos ir propagandos sovietmečiu mūsuose pasėtas klišes ir šaržuotą Smetonos paveikslą.
Laidos nuoroda čia, bet turiu pripažinti, kad daug geriau už mane situaciją pakomentavo Audrius Bačiulis, pasakęs kraupią tiesą: pasipriešinimas Smetonos įamžinimui yra visai ne prieš Smetoną, o prieš pačią smetoninę Lietuvą – nedemokratinę, bet stojusią ant kojų iš nieko su tokia jėga ir valia, savo piliečių kurtą, mylėtą ir gintą su tokia aistra, kad mums šiandien iki jos tik augti ir stiebtis.
***
Beje, Vilniaus savivaldybė žengė vieną žingsnį geru keliu ir čia pat nesiryžo žengti antrojo. Patvirtino paminklą Antanui Smetonai, bet prisiekė, kad jis nebus monumentinis, cituojant merą, „tai nebūtų eilinė vyro stovyla ant postamento“.
Labai įdomu, kur tos gausios dabartinio Vilniaus vyrų stovylos ant postamentų, tarp kurių ši tebūtų eilinė? Basanavičius paminklas tikrai prideramas, bet ir tas šventai vengiant bet kokio monumentalumo paliktas žmonių aukštyje, be postamento. Tas pats su Kudirka. Tad ant postamento stovyla turbūt tik svyruojantis Gediminas. Nė Vyčio nėra. Gal mes su meru skirtinguose miestuose gyvename ir aš nežinau kažkokių vyrų stovylų.
Jokiu būdu nesakau, kad reikia nusėti Vilnių paminklais kaip grybais, tiesą sakant paminklų Vilniuje gana daug. Bet keli iš jų monumentalūs ir skirti būtent Lietuvos kūrėjams? Ne kiekybės, o kokybės trūksta, o vyraujanti ideologija neleidžia kelti šio klausimo.
Galima laikyti, kad tai politinė reklama, nes tapęs meru Smetonai paminklą tikrai statyčiau ir daryčiau viską, kad jis būtų būtent monumentalus, o ne „talpi prasmėms, klausimus kelianti“ instaliacija. Konkursas tik skelbiamas 