Dar kartelį apie „denacifikaciją“, tik kitu kampu. Žinia, Rusija Ukrainoje skelbia vykdanti „denacifikaciją“. Niekas normaliai nesupranta, kas tai yra, nes nėra nacių. Viskas stoja į vietas, kai paskaitai Kremliaus rupore RIA Novosti paskelbtą T. Sergeicevo tekstą. Ten paaiškinta tai, kas iš detalių tarp eilučių ir taip buvo aišku.
Būtent, kad ukrainietis nacis yra toks ukrainietis, kuriam rūpi ukrainiečių kalba ir „banderiška istorinė atmintis“, o bendrai imant – kad būtų atskira savarankiška Ukrainos valstybė. Su piliečiais rusais, bet ne su Rusija. Kitaip tariant, visi nepriklausomybės nuo Rusijos ir savarankiškos tautinės tapatybės šalininkai yra naciai. Tenka juos naikinti, vykdyti „denacifikaciją“.
Akis bado tai, kad taip suprasta „denacifikacija“, tik nepalyginamai švelnesnėmis priemonėmis, apie dešimtmetį vykdoma ir Lietuvoje. Kaip yra kietoji ir minkštoji karinė galia, taip galime įvardyti procesus Lietuvoje „švelniąja denacifikacija“.
– „Banderiška istorinė atmintis“ (Lietuvoje tai būtų „noreikiška“, šlovinanti antisovietinę rezistenciją) slopinama ir smerkiama iš aukščiausių tribūnų. Smerkiamas Birželio sukilimas ir jo dalyviai, smerkiami nacionalistai rezistentai, esą norėję tik nepriklausomybės, bet nenorėję demokratijos (N. Putinaitės minties triumfas). Vietoje to, kad būtų akcentuojama ir mokoma laisvės kovų istorija, stengiamasi, kad istorinė atmintis nebūtų telkianti ir, padėk Dieve, nebūtų nacionalistinė. Dar užgims ir Lietuvoje koks nors Azovas, svajojantis už ją numirti.
– Iki pat šių metų karo inteligentijos smerktas ir stabdytas sovietinių, okupantus šlovinančių paminklų nuėmimas, aiškinta apie būtinybę turėti skirtingas istorines atmintis, kurių nė viena nėra teisinga. Žinoma, atmintis, statanti paminklą Raudonajai Armijai, ir statanti paminklą partizanams, kiekviena savaip teisinga. Ta pati inteligentija visais sąžiningais ir korupciniais būdais kovoja prieš Vyčio monumentą Lukiškių aikštėje, kurio vos ne kaip testamento prašo visi dar gyvi antisovietiniai rezistentai, tremtinių, kariuomenės kūrėjų organizacijos.
– smerkiamas kalbinis nacionalizmas ir kovojama už autonomininkų įpėdinių – Tomaševskio LLRA iškeltą kalbinio pliuralizmo idėją. Pasuose, gatvių ir miestų pavadinimuose, teikiant viešąsias paslaugas, rinkimų informacijoje ir kur tik galima sugalvoti. Banalus faktas, kad pamatinis Lietuvos valstybės tapatumo dėmuo yra kalba ir būtina integruoti Lietuvos visuomenę į lietuvių kalbos viešąją erdvę, tarsi atsimuša. Reikia kalbinės įvairovės, ne kalbinio nacionalizmo. Ukrainoje, beje, kalba išvis nėra pamatinis valstybės tapatumo dėmuo, tuo ji itin išimtinė ir studijoms įdomi šalis, bet net ir ten kyla ukrainiečių kalbos pakilimas („grėsmė“).
– kovojama už visapusiškai atvirą Lietuvą tiek teoriniu lygiu („Globali Lietuva 2030“), tiek praktiniu lygiu („įsileiskime pabėgėlius iš Baltarusijos“). Pirmuoju atveju trinama riba tarp savo valstybės kūrimo ir tautos išsiskaidymo pasaulyje, lyg tai būtų tas pats. Individui gal ir tas pats, valstybei – diena ir naktis. Antruoju atveju trinama riba tarp gerovės ieškančio nelegalaus ekonominio migranto ir tikro karo pabėgėlio. Sienos turi būti atviros visiems, teritorinė suvereni valstybė atgyvena. Kam tie kvaileliai Ukrainos nacionalistai gina savo suverenumą ir tiek žmonių gyvybių aukoja dėl teritorijų išsaugojimo? Man tai aišku, kokiam apie karą tylinčiam Venclovai – nesu tikras.
– rašydamas pagalvojau visišką šventvagystę: pats Radžvilas gerai simbolizuoja Lietuvos švelniąją denacifikaciją. Jeigu valstybė turi būti ištautinta, be nacionalistinės istorinės atminties, be kalbinio nacionalizmo, be tautinių paminklų, atviromis sienomis, tai ir jos akademinis gyvenimas turėtų būti ištautintas nuo nepažangaus elemento. VU politikos mokslų institute Radžvilas toks ir buvo (dar pora „retrogradų“ ten liko), todėl 2018 metais buvo pašalintas. Motyvuota ne tik formaliais pretekstais (etatų mažinimas), bet ir komjaunuolių studentų skundais, kad dėstytojas euroskeptikas, kritikuoja ES, „iškreipia jos vaizdą“. Buvo makabriškas vaizdelis. Tada Radžvilas buvo baisus ir pavojingas, nes kritikavo Vakarų šalis, jų vertybinę krizę, kalbėjo apie Merkel-Putino sąjungas, lygino ES su SSRS. Jau po metų Sorošas (ironiška) pats viešai lygino ES ir SSRS, o kritikuoti ES šalių lyderių bestuburiškumą jau tapo mainstreamu, Makaraitytė su Miliūte tuoj lenktyniaus, kuri kritiškesnė Vakarų pasyvumo kritikė. Tad Radžvilas pašalintas tiesiog nes buvo pernelyg įžvalgus? Ar visgi todėl, kad kosmopolitinės inteligentijos kastai tokie nacionalistai netinkami ir Lietuvos švelnioji denacifikacija reikalauja, kad prie studentų tokie pavojingi neprieitų?
Atsakykite sau skaitydami jo tekstą DELFI.