Žmogaus teisių (iš tiesų visada mažumų teisių) gynimo organizacijos mėgsta sakyti, kad aš ir panašiai mąstantys esame prieš Europą, nes kritikuojame ES. Ironiška, nes šiandien visai nebeaišku, už kokią Europą yra jos šalininkai ir ta pati ES. Tie patys žmogaus teisių gynėjai dabar skelbia, kad istoriją reikia perrašyti, nes ligšiol joje pagrindiniai veikėjai ir jos rašytojai buvo baltieji vyrai europiečiai. Europocentrizmas atmetamas kaip arogantiškas ir neatleistinai teigiantis save.
Gi Europa dabar, jos entuziastų manymu, turi save neigti. Simboliškai tas jau padaryta. Europą kūrė Antika, krikščionybė ir renesansas, nors daug ką perkūręs, bet visapusiškai rėmęsis į tą pačią antiką ir krikščionybę, stebuklus kūrę Dievo, ne žmogaus garbei. ES šiuos pamatus neigia. Europa jiems turi būti be jokio savitumo, atvira viskam, neutrali kultūriškai ir, svarbiausia, religiškai. Tuščias indas viso pasaulio perėjūnams, kurie taip nemąsto ir mielai čia sukurtų naują civilizaciją.
Ko visi važiuoja į senuosius Europos miestus? Atsigerti Europos – tos labai nekorektiškos ir savitos, pasaulį kūrusios civilizacijos, kurios mūsų kasdienybėse stengiamasi nebematyti. Labai simboliška, kad, kaip vienoje laidoje pasakė reikalą itin išmanantis Almantas Samalavičius, dabar ES organuose rengiamas siūlymas įpareigoti istorinėse vietose tik šiuolaikiškas statybas. Bandau įsivaizduoti tai Italijoje, kokioj Florencijoj ar Romoj, ir negaliu. Nebus taip. Čia viskas kiaurai persmelkta ir alsuoja ta Europa, kurios gėdijasi tariami euroentuziastai ir kurią taip mylime mes, ‘euroskeptikai’.
Gerai užpainiotam pasaulyje gyvename