Prieš rinkimus TS-LKD pradėjo žaidimą, žaidžiamą ne vienoje Europos sostinėje. Vadinkime jį „imigracija valdoma“ žaidimu. Visur, kur vyksta masinė imigracija, visuomenės pyksta ir sukasi į dešinę, o sukairėjusios valdžios partijos imasi vaizduoti kovą su imigracija. Pernai tas intensyviai vyko Prancūzijoje, ką tik prasidėjo Vokietijoje. Vyksta visą vasarėlę jau ir Lietuvoje. Ministrei Bilotaitei šiame spektaklyje skirtas pagrindinis vaidmuo.
Iš pradžių Seimas priėmė „sugriežtinimą“ – įvedė migrantų kvotas. Po 1,4 proc. Lietuvos populiacijos į metus! Ne daugiau. Tai yra 40 tūkstančių migrantų metinė kvota. Toks ribojimas niekinis, nes jis reiškia tolesnę masinę imigraciją, tolesnę atvirų durų politiką. Lietuva per 30 nepriklausomybės metų iki 2020-ųjų užgyveno 58 tūkstančius užsieniečių. Nuo tada Šimonytės valdžia sugebėjo keturis kartus padidinti šį skaičių iki daugiau nei 220 tūkstančių. Vien 2023-aisiais atvežė 67 tūkstančius. Daugiausia jų iš Ukrainos (reikia suprasti, kad didelė dalis – irgi Donbaso rusai), tačiau pabėgėliai vis tiek sudaro daugiausiai trečdalį šios bangos. Aiški dauguma – darbo migrantai. Taigi per 30 metų prikaupėme 58 tūkstančius, tačiau dabar „įvedami ribojimai“ – tik po 40 tūkstančių į metus. Kitaip tariant, pusę milijono migrantų su tokia kvota nuo dabar pasiektume per 7 metus, o ne per 4 metus, kaip kad būtų tęsiant dabartinius tempus. Tiesa, tai sušvelnintas, tačiau vis tiek labai aiškus kelias į lietuviškos Lietuvos išnykimą.
Dabar sugalvota „valdyti imigraciją“ dar geriau. Vidaus reikalų ministerija skelbia pranešimą, kad ėmėsi priemonių ir a) 36 tūkstančiams neišdavė leidimų atvykti; b) 11 tūkstančių nutraukė leidimus gyventi Lietuvoje; c) uždarė 4 išorės paslaugų centrus užsienio šalyse. Skamba labai rimtai. O nėra nieko rimta.
Neišduoti leidimai nereiškia, kad sumažėjo atvykstančių. Reiškia, kad atvyksta kiti arba gal net tie patys, jeigu pirmieji neišduoti leidimai buvo dėl procedūrinių priežasčių. Pataisai atmestą paraišką ir atvyksti. Lietuvai nėra svarbu arba yra mažai svarbu, kuris tiksliai nekvalifikuotas azijietis atvyksta dirbti darbo už gerokai mažesnę algą nei sutinka dirbti lietuvis. Lietuvai svarbu bendras jų skaičius – auga ar ne. Jau dabar šalyje yra gerokai per daug integravimui, o pagal naująją politiką jų toliau auga. Šiemet išankstinės peržiūros metu iš 67 tūkstančių paraiškų atmesta 20 tūkstančių. Tai 47 tūkstančiai patvirtinti. Daugiau negu „griežtoji“ Šimonytės migrantų kvota. Bet gi kovojama.
Toliau dar įdomiau. 11 tūkstančių asmenų panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Tai labai gerai. Tačiau kažkodėl nekalbama apie tų žmonių išvykimą iš šalies. Nei apie tai, kad paliko Lietuvą savo noru, nei apie tai, kad buvo priversti išvykti. Tai teisiniai statusai, ne šiaip žodžiai. Ministrės teiginys reiškia, kad Lietuvoje yra papildomi 11 tūkstančių nelegalų. Jau anksčiau teko viešai klausti, ar visgi žmonės, kurie pripažįstami pavojumi valstybei (apie 1000 Baltarusijos piliečių) arba netekę leidimo gyventi Lietuvoje (11 tūkstančių darbo imigrantų) iš tiesų fiziškai palieka šalį. Atsakymo nėra jau mažiausiai mėnesį. Vakarų Europoje įprasta praktika, kad tokie asmenys šalies nepalieka – toliau gyvena, verčiasi šešėlyje, daro nusikaltimus. Lietuvoje nusikaltimai kol kas nenuskambėjo, bet klausimas lieka. Kur realiai fiziškai yra tie 11 tūkstančių asmenų? Ar užtikrinta, kad iškeliautų? Ar tikrinamas jų faktinis statusas? Jeigu ne, kas už tai atsakingas?
Galiausiai paskutinis, menkiausias, bet ir ciniškiausias „valdomos imigracijos“ punktas. Uždaryti išorės paslaugų centrai. Pradėjusi masinės imigracijos skatinimo kampaniją 2021 metais, dabartinė Vyriausybė pritaikė kompleksą priemonių: išmokas darbdaviams, kurie priima migrantus, išmokas atvykstantiems migrantams, supaprastintas procedūras ir t. t. Viena esminių priemonių buvo vadinamųjų išorės paslaugų centrų sukūrimas 34 užsienio šalyse už ES ribų (ES tokie nereikalingi, judėjimas ir taip laisvas). Mažiausiai tris metus šie centrai teikė itin palengvintas dokumentų tvarkymo atvykti dirbti į Lietuvą paslaugas. Žmonės susitvarkydavo gyvenimo Lietuvoje formalumus dar prieš fiziškai čia atsidurdami.
Dabar skelbiama, kad uždaromi 4 iš 34 tokių centrų. Spėkite, kurie tai centrai? Nepale, Libane, Jordanijoje ir Šri Lankoje. Spėkite, ar tai buvo intensyviausios imigracijos į Lietuvą šalys? Priešingai. Iš visų keturių šalių kartu sudėjus Lietuvoje 2024 metų pradžioje gyveno viso 826 asmenys, vidutiniškai po vos daugiau nei 200 iš šalies. Taigi kurie išorės paslaugų centrai uždaromi? Tie, kurie nepasiteisino, nesukūrė masinės migracijos srauto. Atvirų sienų politikos požiūriu jie uždaryti kaip nepasiteisinę migrantų verbavimui, o ne stabdant Lietuvos kolonizaciją.
Vyriausybė tikisi, kad ši imitacinė kova reikšmingą visuomenės dalį įtikins, kad masinės migracijos grėsmės pripažintos, procesai sustabdyti, konservatoriams parūpo lietuviška Lietuva. Minimalus žvilgsnis į priemones, kuriomis giriamasi, aiškiai rodo, kad visa tai spektaklis. Visos aptartos priemonės niekaip netrukdo toliau pildyti Seimo įvestos migrantų „kvotos“ – po 40 tūkstančių atvykėlių į metus. Taigi niekaip netrukdo iki pasiekti sovietmečiu vykusios kolonizacijos mastų per artimiausius septynerius metus. Laikrodis Lietuvai tiksi.
Aš net neturiu jums sakyti, kad iš tikrųjų sustabdyti masinę imigraciją į Lietuvą yra pasiryžęs tik Nacionalinis susivienijimas (#2). Spalio 13 dieną rinkitės atsakingai – balsuokite už lietuviškos Lietuvos išlikimą, o ne už visuomenės kvailinimą. Politinė reklama.