„Marijos radijas“ | Pro Patria
Koks kataliko vaidmuo viešajame gyvenime ir valstybės valdyme? Ar lengva ginti pamatines tiesas, kai vykstantys „kultūriniai karai“, atrodo, yra ne mūsų naudai? Apie kataliko vaidmenį XXI-ojo amžiaus viešajame gyvenime Marijos radijo laidoje „Aktualijos“ Vytautas Keršanskas diskutavo su iš arti politinius Lietuvos procesus stebinčiais politologais: jaunimo sambūrio „Pro Patria“ nariu Vytautu Sinica ir Studentų ateitininkų sąjungos nariu Vytautu Raškausku.
Ar tikrai vyksta kultūriniai karai? Ar čia išgalvotas mitas, o gal realybė, kurią ignoruoti yra pavojinga?
Vytautas Sinica: Jie tikrai vyksta – skirtingose šalyse skirtingu mastu. Sutinku, kad tai yra realybė ir ją pavojinga ignoruoti. Nepriklausomai nuo to, pripažįstam ją ar ne, ji vis tiek egzistuoja. Kas yra kultūriniai karai? Galima vartoti kaip sinonimus sąvokas „kultūriniai“ ir „vertybiniai karai“. Iš esmės, juos galima apibrėžti kaip nesutarimą tarp klasikinio, tradicinio ir „progresyvaus“, liberalaus mąstymo žmonių. Ir pagrindinis nesutarimas čia plačiausia prasme yra toks, kad vienoje pusėje yra žmonės, kurie teigia, jog egzistuoja objektyvi moralės tiesa, o antroje pusėje yra žmonės, sakantys, kad kiekvienas moralės klausimas yra reliatyvus. Ir atitinkamai pirmoje pusėje esantiems tradicinio mąstymo žmonėms moralės klausimais negali būti kompromisų, nes tai būtų kompromisas su sąžine. Antroje pusėje esantys sako, kad galima demokratiškai susitarti bet kuriuo moralės klausimu ir tuo pačiu toleruoti bet kokią tvarką, įtvirtinamą valstybėje, nes juk visi turi teisę į savo požiūrį moraliniais klausimais. Šie kultūriniai karai apima daugybę einamųjų klausimų, kuriuos galima rasti kad ir internete ir dėl kurių suremiamos ietys. Bet faktas, kad jie vyksta ir apima daugybę klausimų, kurie dažniausiai yra moraliniai-kultūriniai, o ne ekonominiai.
Gal tas sutarimas nėra ir taip blogai? Vis tiek žmonės yra skirtingų požiūrių, skirtingai mato pasaulį. Liberali pliuralistinė visuomenė suteikia galimybę visiems turėti savo erdvę ir būti pasaulyje taip, kaip nori. Kaip manote?
Vytautas Sinica: Sakyčiau, jūs paklausėte kaip vienos iš stovyklų atstovas. Tai būtent ir yra tas liberalus požiūris, kad visi turi teisę į savo nuomonę moralės klausimais. Ir tai galbūt dabar yra tapę visišku konsensusu mūsų visuomenėje, nes žiniasklaida sutinka, kad visi turi teisę į nuomonę moralės klausimais, teisė, o ypač tarptautinė teisė, faktiškai įtvirtina šitą nuostatą, o politikoje tai irgi tampa gero tono ženklu. Privaloma nuostata, kad visi turi teisę į nuomonę moralės klausimais, o objektyvios moralės tiesos nėra. Ją maždaug Šaltojo karo viduryje suformulavo filosofas Johnas Rawlsas, ir ji tapo ypač populiari bei įsitvirtinusi Vakarų šalių, o dabar jau ir pokomunistinių šalių politinėse sistemose. Metafizinės, religinės nuostatos esą negali dalyvauti politikoje, nes jos yra nelanksčios, kategoriškos, galimai neįrodomos visiems suprantamais argumentais. Religinė nuostata visada teigia, kad yra taip, o ne kitaip, ir dabar politinė tvarka ir visos viešosios diskusijos parlamentuose yra grindžiamos nuostata, kad galima vadovautis tik kokiais nors kitais, bet ne religiniais argumentais. Ir vietos tikintiesiems čia nelieka. Gal reikėtų pasakyti švelniau – vieta galbūt ir lieka, bet jų pozicija yra nuo pat pradžių žymiai blogesnė nei visų kitų. Nes jie negali išsakyti svarbiausių savo argumentų, lemiančių jų poziciją. Jeigu viešai remiasi religiniais argumentais ir išsako jų diktuojamą poziciją, jie praranda darbus, praranda autoritetą ir vardą visuomenėje.
Vytautas Raškauskas: Papildyčiau kolegą, prisimindamas šią vis grįžtančią ir grįžtančią sąvoką – reliatyvizmo diktatūra. Jos neleidžia pamiršti šių dienų įvykiai. Kodėl popiežius emeritas Benediktas XVI pavadino tą, kas vyksta, reliatyvizmo diktatūra? Ko gero, žodis „diktatūra“ rodo, kad tai nėra nieko gero, ir nurodo, kad susitarti čia kaip ir nėra galimybės. Esminis klausimas, kuriuo mes turime apsispręsti, yra „kas yra tiesa?“. Tas labai seniai užduotas Jėzui klausimas. Viena pusė atmeta objektyvios tiesos buvimą, taip pat atmeta žmogaus protingumą, netiki žmogaus gebėjimu ugdyti savo sąžinę – apskritai netiki žmogumi kaip asmeniu. Žmogus čia lieka tiesiog individu, ir labai suredukavus šią sąvoką galima apibūdinti ją kaip mašiną, kuri viduje turi tik troškimus. O valstybės misija esą yra šiuos troškimus įgyvendinti ir, kas tik išsikovoja teisę tenkinti savo troškimus, tas ta teise ir disponuoja. Manau, kad iš to, kas pasakyta, jog vienoje pusėje yra asmuo su protingumu, o kitoje pusėje individas su savo troškimais, ir vienoje pusėje objektyvi tiesa, o kitoje tiesos nebuvimas (tiesa yra kaip galia – tai, ką tu sugebi įteigti likusiai visuomenės daliai), matyti, kad sutarimas nėra galimas iš principo. Ir čia kalbama būtent apie principines nuostatas tam tikrais esminiais klausimais, kurių krikščionys išsižadėti negali, o kita pusė jų negali priimti.
Europa stovi ant krikščioniškų pamatų, bet tie, kurie teigia, jog visuomenėje turi sugyventi įvairūs požiūriai, kažkodėl šiuos pamatus pamiršta ir kaip tik bando juos paslėpti, uždengti ir pasakyti, kad štai kiekviena karta turi savo vertybes, visuomenė turi teisę į naują savitą požiūrį. Visada prisimename tą Europos Konstitucijos svarstymą, kai jos preambulėje neliko vietos krikščionybei kaip vienam iš Europos kertinių pamatų. Vis dėlto katalikai šioje vietoje yra gynybinėje pozicijoje, jiems reikia ginti savo pilį, jie yra nepatogioje, netgi sakyčiau pralaiminčioje padėtyje. Kaip manote? O jei taip, koks yra mūsų vaidmuo? Ar mes vis dėlto stebėkime, laukime, kas iš to išeis, tikėkime, kad tam tikra erdvė mūsų tikėjimui, ta terpė, kurioje tai galėsi daryti laisvai, vis tiek liks, ar galbūt yra kokių pavyzdžių, kai galime pamatyti, jog ta teisė bus pradedama varžyti, kad tik ją apgindami galime išsikovoti tą terpę?
Vytautas Raškauskas: Neseniai teko dalyvauti asamblėjoje, kurioje susirinko visos Lietuvos jaunimo organizacijos. Joje svarstėme rezoliuciją dėl partnerysčių, šis klausimas vėl ir vėl iškyla. Darbo grupėse, svarstant tą rezoliucijos projektą, išryškėjo, kad dauguma jaunų žmonių nori būti tam tikrais vizionieriais. Kai aš išsakiau savo poziciją, jie atsakė „aš negaliu klausyti, nes tavo pozicija yra lyg žmogaus, kuris kalbėtų prieš du šimtus metų“. O dabar esą reikėtų priimti sprendimus, kurie yra nepatogūs visuomenei, nes po 15 ar 20 metų visuomenė supras, kad klydo, o mes atsistosime į tą poziciją, kurioje esą buvome teisūs jau nuo pat pradžių, kaip jaunimas sako „before it was cool“ (prieš tai, kai tai tapo tendencija, kai tai tapo „kieta“). Kyla klausimas, kodėl tiems žmonėms, kurie tarytum skleidžia tas tolerancijos ir visų lygybės idėjas, taip užkliūna būtent krikščionys. Manau, atsakymas slypi liberalioje ideologijoje, kuri nori išnaikinti viską, kas trukdo jos įsigalėjimui. Kitaip tariant, jeigu krikščionys sako, kad yra tiesa, ir tai trukdo visų troškimus išpildyti ir įteisinti, tai krikščionys natūraliai „dar nesupranta“ ir turi būti jeigu ne visai pašalinti, tai bent jau nustumti kur nors į viešojo gyvenimo paraštes.
Vytautas Sinica: Tavo mintys labai įdomios ir norisi jas plėtoti. Bet pirmiausia noriu grįžti prie tų klausimų, kurių buvo iškelta du iš karto. Vienas įdomus momentas apie Europą. Sakyčiau, kad savotiškai tai buvo teisinga ir išgrynino realią esamą situaciją, kai krikščionybė nebuvo įrašyta į Europos Konstitucijos preambulę. Europa iš tikrųjų stovi ant krikščionybės, bet dabar tai yra tik tarytum paveldas. Dabartinė viešoji erdvė, politinė ir bet kokia kita intelektualinė mintis, elitiniai universitetai ir visa kita yra iš principo iš Apšvietos kylantis produktas, o krikščionybė visur yra išstumta, tad teksto autoriai sąžiningai pasielgė jos neįrašydami. Ir tai, kad Europos Sąjunga buvo sukurta krikščioniškos demokratijos atstovų ir, kaip sakė Robertas Schumannas, turėjo būti „krikščioniška arba jokia“, akivaizdu, dabar yra visiškai atmesta, ir, ko gero, galime sakyti, kad ji yra „jokia“.
Užsiminei apie paveldą. Turiu trumpą komentarą. Turime architektūrinį paveldą, bet ir tas ne visada saugomas, jeigu pažiūrėtume į Europos pavyzdžius: Nyderlanduose yra buvusių bažnyčių, kuriose įrengti riedlenčių parkai, barai ir kiti dalykai. Užtenka į vadovėlius įrašyti, jog krikščionybė kažkada formaliai buvo, o visa kita galima tiesiog nugriauti arba pakeisti, perkurti dabar visuomenės praktiniams poreikiams labiau tarnaujančiais objektais.
Vytautas Sinica: Tiesa. Kalbant apie tą kitą mūsų pokalbio klausimą, būtent, ar yra riba, jeigu katalikams bus paliktas tikėjimas privačioje erdvėje ir nebus leidžiama skelbti jo viešai, tai kur tai baigsis? Aš manau, kad niekur nesibaigs, nes šitas procesas prasidėjo nuo seksualinės revoliucijos 8 dešimtmečio pradžioje, ir nuo tada būtų galima santykinai skirti tris etapus, kuriais mes kaip katalikai buvome „suvystyti“. Pirmame etape buvo atimta tai, ką politikos teoretikai vadina pozityvia laisve – tai laisvė dalyvauti įstatymų kūrime, viešosiose diskusijose. Tai buvo pavadinta „nepasaulėžiūrine politika“ ir nemažai lietuvių katalikų mąstytojų šią idėją tuomet palaikė. Ši idėja skelbia, kad metafiziniais, religiniais argumentais negalima remtis priimant politinius sprendimus. Akivaizdu, kad taip įgavo pranašumą tie, kurie niekada jais ir nesiremia, o remiasi vien sekuliariais argumentais, pirmiausiai mūsų laikų „dievu“ pozityvistiniu mokslu.
Antras etapas, kuris labiausiai pasireiškė ties amžių sandūra ir dabar jau yra įsigalėjęs, yra negatyvios laisvės atėmimas. Tai reiškia, kad katalikai jau ne tik negali kištis į valstybės valdymą, argumentuodami savo religiniais įsitikinimais, bet jie nebegali net ir privačioje ar verslo erdvėje elgtis taip, kaip nori. Jie yra verčiami elgtis prieš savo moralės įsitikinimus. Pavyzdžių yra labai daug, ypač Vakarų šalyse. Ir dažniausiai, be abejo, tai yra susiję su tos pačios seksualinės revoliucijos pasekmėmis, tai yra šeimos sampratos klausimais bei gyvybės apsaugos klausimais. Gydytojai, jeigu nori išsaugoti savo darbą, yra verčiami atlikti abortus, eutanazijas, o smulkūs verslininkai verčiami aptarnauti vienalytes „santuokas“, nes priešingu atveju jiems yra skiriamos baudos. Daugybė žurnalistų, valstybės tarnautojų ir kitų pareigūnų buvo atleisti iš darbo už savo viešus pasisakymus, kurie tiesiog atitiko Bažnyčios mokymą tais klausimais, tačiau jie nebegali to sakyti viešai. Be abejo, šita cenzūra šitame etape yra todėl, kad religinės nuostatos teigia, jog yra norma ir yra tai, kas nenormalu. Ir tai iš principo prieštarauja priešingam liberaliosios demokratijos siekiamam įtvirtinti požiūriui. Dabartinė nediskriminacijos samprata yra apversta aukštyn kojomis ta prasme, kad anksčiau nediskriminacija reiškė, jog skirtingus dalykus reikia traktuoti skirtingai, o dabar norima skirtingus dalykus traktuoti vienodai. Ir tai reikalauja, kad nebūtų normos ir to, kas nenormalu, atskyrimo. Ir aš manau, kad labiausiai būtent dėl to visai „gender“ „ideologijai“ ir postmoderniam žmonių perkūrimui judėjimui trukdo tikintieji.
O dabar prasideda trečiasis etapas, Amerikoje matome jo pavyzdžius. Šiame etape net ir tai, ką New York Times pavadino „freedom to worship“ (laisvė garbinti, melstis) jau yra suvaržoma, nes viešuose pasisakymuose pradedama aiškinti, ir čia neseniai išsišoko Hillary Clinton, kad mes turime priversti Bažnyčią pakeisti savo mokymą apie abortus ir „reprodukcines teises“, mes turime pakeisti Bažnyčios „neapykantos kupiną“ mokymą apie šeimos sampratą ir seksualines mažumas, nes demokratinėje visuomenėje esą negalima turėti tokių nuostatų. Sakyčiau, kad tai yra paskutinis etapas, kurį galutinai įtvirtinus joks žmogus savęs nebegalės vadinti kataliku ir nesijuokti pats iš savęs. Nes realiai jis nebeturės jokios erdvės tuo kataliku būti – katalikybės turinį jam diktuoja iš šalies.
Sulaukėme klausytojo klausimo: „Kaip priversti politikus nemanipuliuoti vertybiniais klausimais per rinkimus? Nes, deja, didžioji dalis jų vėliau pamiršta pažadus, duotus žmonėms per rinkimus.“
Iš tiesų aktualus klausimas. Kiek šiandien atstovaujamos tos prigimtinės tiesos, kurios negali eiti į kompromisą? Be abejo, pirmiausia atstovavimas vyksta per politikus. Kaip priversti juos nemanipuliuoti tuo klausimu? Klausimas sudėtingas ir aktualus ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, konstitucinė šeimos pataisa – daugybė politikų pasirašė po ja, o štai atėjus balsavimo dienai pritrūko vieno balso. Ir toliau tie patys politikai kalba apie tai, kaip reikia ginti šeimą, bet šiomis deklaracijomis tik ir apsiribojama, nesiūlant jokių konkrečių priemonių, kurios palengvintų daugiavaikių šeimų situaciją per mokestines lengvatas ir kitus dalykus. Tai kaip priversti ir paskatinti, kaip sudaryti spaudimą politikams, kad jie jaustų, jog ta bendruomenė, kuriai tai aktualu, stebi kiekvieną jų veiksmą arba neveikimą?
Vytautas Sinica: Pirmiausia, nors Lietuvoje politikų darbo kokybė nėra labai gera, ir tų įstatymų, kurie gerintų šeimų finansinę padėtį ir skatintų susilaukti vaikų, nėra daug kuriama ir leidžiama, bet dabartinėje situacijoje, nežiūrint į ateitį, tai vis dėlto tai yra labiau palanki tikintiesiems politika nei nepalanki. Šaržuojant du radikalius kraštutinumus, tai vis tiek Petro Gražulio projektai yra dažniau priimami nei Marijos Aušrinės Pavilionienės. Ir kad ir kaip keistai beskambėtų, tai yra gerai, nes tarp šitų kraštutinumų tikintieji stovi toje pusėje, kuriai, nors ir kaip sukarikatūrindamas, atstovauja Petras Gražulis. Tačiau jei vis dėlto žiūrėtume į ateitį, o ne tik į dabartinę situaciją, žvelgtume į tai, kaip yra Vakarų šalyse, galime prognozuoti, kad taip pat anksčiau ar vėliau dėl tarptautinių organizacijų, žiniasklaidos, kuri dažniausiai priklauso užsienio savininkams, spaudimo bus ir Lietuvoje. Šitas status quo keisis ir bus dažniau priimama tai, kas, pavadinkime, yra „pavilioniški“ sprendimai: šeimos sampratos perkūrimas, reprodukcinės teisės, ankstyvo sekso skatinimas, abortų finansavimas ir įvairios kitokios iniciatyvos.
Labai blogai mums ir didelis palengvinimas politikams yra tai, kad pagal sociologinius tyrimus, kultūrinė dimensija yra tai, kas žmonėms balsuojant yra mažiausiai svarbu. Žmonės balsuoja pagal ekonominius klausimus ir dar vis, kad ir kaip būtų keista, pagal požiūrį į sovietmetį. O kultūriniai klausimai yra tik trečioje vietoje. Ir žmogus gali būti labai kategoriškai už šeimą ir gyvybę, bet jeigu kokie nors socialdemokratai, kurie dabar šiais klausimais yra labai keistoje situacijoje, siūlo jiems labiau patinkančią ekonomikos politiką, tai jie ir balsuoja už šią partiją. Labai gerą patirtį būtų galima perimti iš JAV ir kai kurių Vakarų Europos šalių visuomeninių organizacijų. Ten labai stipriai bendradarbiauja visuomeninės organizacijos su politikais, bet tuo pačiu ir juos spaudžia. Kiekvienas balsavimas yra viešinamas, pagarsinamas, už kiekvieną balsavimą yra smerkiama arba giriama ir stengiamasi, kad būtent šitie klausimai taptų svarbiais. Kad moralės klausimai nebūtų paskutiniai balsuojant, bet būtų tie klausimai, apie kuriuos galvoja piliečiai ir kurie vis dėlto tampa lemiančiais.
Vytautas Raškauskas: Aš dar pridėčiau, kad esminis elementas, kurio mums trūksta, yra viltis. Šiuo atveju, sakyčiau, jog taip, meilė yra svarbiausia iš dorybių, bet mums labai trūksta vilties. Kadangi tikra viltis pasireiškia tuo, kad mes ne tik sėdime rankas sudėję, bet ir darome konkrečius darbus. Aišku, kiekvienas krikščionis šiek tiek nusiramina šitoje situacijoje, kadangi mums svarbiausia ne tai, ar pasiekiame tikslą, bet svarbiausia pastangos. Pačiam teko ir Europos Parlamente stebėti parlamentarų darbą, ir dabar Seime, tai manau, jog esminė problema yra parlamentarų negebėjimas atrasti ryšio su tikrove, su tuo, ką žmonės iš tikrųjų galvoja. Nes žmonės, manydami, kad parlamentarai vis tiek nieko nedarys, jų ir nespaudžia. Tai spaudimas tiesioginis, kad ir laiškais, man, kaip Seimo narės padėjėjui, būtų labai svarbus, kadangi kiekvieną tą laišką aš tikrai perduodu ir todėl visuomet, kai kalbu su žmonėmis, raginu bandyti spausti, bandyti telktis, juolab kad mūsų tikėjimas mus tam ir įpareigoja – dalyvavimui politikoje tomis formomis, kurioms esame pašaukti.
Dažnai kalbame, jog katalikų tarpe trūksta visuomeninių spaudimo grupių. Atrodo, jog lobistų turi visos organizacijos, išskyrus mus. Katalikų organizacijos vis dar yra ganėtinai silpnos, palyginti su JAV, kur jos veikia ypatingai sutelktai, sugeba pritraukti finansų, spausdina kiekvieną sprendimą ant skrajutės ir siunčia jį savo rajono žmonėms. Bet mes grįžkime prie to, kas vyksta Lietuvoje. Taigi, karai vyksta. Jie vyksta politiniuose debatuose, Seimo kuluaruose, darbo grupėse, frakcijose. Jūs abu dirbate Seime, matote tai iš arti ir galite įvertinti. Kokios jėgos ten kovoja? Kaip atsiranda tiek palankūs gyvybei, šeimai, tiek ir bandantys paneigti tuos pamatinius principus, kuriais mes tikime, įstatymai?
Vytautas Raškauskas: Atskirčiau politines viršūnes ir „elitą“ nuo vadinamųjų paprastų žmonių, kuriems ir pats save priskiriu. Mano giliu įsitikinimu, tai, kas vyksta, ta „buldozerinė“ revoliucija, kuri pasireiškia visais tais įstatymų projektais, kurie mums, paprastiems žmonėms, nėra aktualūs ir priimtini, susiformuoja, atsiranda ir yra priimami arba nepriimami būtent to politinio „elito“ iniciatyva. Kaip jau sakiau, pamirštamas asmuo ir jo įtaka, mes nebedarome tiesioginės įtakos savo parlamentarams. Todėl mažos, tačiau labai aktyvios politinio spaudimo grupės padaro savo juodą darbą ten, parlamente, kur paprastų žmonių balsų aidas neateina.
Vytautas Sinica: Jeigu klausiate, kaip gimsta tos iniciatyvos, tai Vytautas Raškauskas jau pasakė visą esmę. Tai yra paprasčiausias lobizmas, kuris šiandien yra visiškai nesureguliuotas, ir todėl kas nori, tas ir padaro trokštamą įtaką, nepriklausomai nuo to, kiek ta „lobinama“ nuomonė yra reprezentatyvi. Taip demokratinį atstovavimą nugali mažų grupių atstovavimas.
Galima išskirti kelias šiuo metu labiausiai neraminančias įstatymų iniciatyvas Seime. Taip jau yra, kad ir Vakaruose, ir Lietuvoje dabar pagrindiniai katalikus dominantys klausimai yra susiję su šeimos ir gyvybės apsauga, tad apie tuos klausimus ir tenka kalbėti. Praėjusią vasarą buvo labai įdomus momentas, kai naujai paskirta Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė pasiūlė diskutuoti apie vaikų eutanaziją, kuri pasaulyje visai neseniai įteisinta tik Belgijoje, bet suprato, kad žengė vienu žingsniu per toli, ir todėl atsitraukė. Tačiau panašiai „progresyvių“ iniciatyvų Seime pilna.
Galbūt geriausias pavyzdys yra trumpai minėtas Reprodukcinės sveikatos apsaugos įstatymas, kurio nuostatos yra maždaug tokios: 1) viešinti ir šviesti žmones apie kontracepcijos priemonių įvairovę, veikimą ir kaip tai apsaugo nuo „nepageidaujamų lytinių santykių pasekmių“; 2) užtikrinti asmenims iki 20 metų amžiaus nemokamą kontracepciją ir nemokamus abortus. Nežinau, kaip kitaip šiuos punktus pavadinti, jeigu ne ankstyvų lytinių santykių skatinimu. Nors, be abejo, tai visur yra pateikiama kaip bandymas apsaugoti jaunimą ir jų švietimas.
Vytautas Raškauskas: Priminsiu klausytojams, kad mes, krikščionys, kalbame apie lytiškumo ugdymą, o lytinis švietimas viso labo tėra prasta to iškamša. Lytinis švietimas ir vadinamosios reprodukcinės teisės yra paprasčiausias žinių suteikimas žmogui, kaip išvengti savo veiksmų padarinių. Ir paradoksas čia tas, kad tie, kurie nori suteikti tas žinias apie kontracepcijos priemones, sako, kad žmogus neva turi teisę rinktis ir žinoti tą informaciją, tačiau suteikia ją tik labai siauro pobūdžio. Kodėl tarp visų tų priemonių nepateikiama informacija ir apie tai, ką alternatyviai siūlo specialistai, vadinamasis lytiškumo ugdymas, su kuriuo visiškai dera krikščionybė? Tad mes esame už ugdymą, už tai, kad žmogus suvoktų savo protingumą, jis gebėtų apsispręsti prieš veikdamas ir gebėtų numatyti, kokios bus jo veiksmų pasekmės.
Norėčiau grįžti prie to, kas buvo minėta pradžioje apie Lietuvos jaunimo organizacijų tarybą (LiJOT) – kaip procesas vyksta ten, kaip vyksta vienos ar kitos idėjos „stūmimas“. Man taip pat nemažai yra tekę dalyvauti asamblėjose, kuriose priimami dokumentai, rezoliucijos, ir ten nuolat nuosekliai yra „stumiami“ šie dalykai, kurie po kelių mėnesių ar pusmečio atsiranda ir parlamente. Kalbant apie šį Reprodukcinės sveikatos apsaugos įstatymo projektą ir lytinį švietimą, o ne lytiškumo ugdymą, būtent tokia rezoliucija buvo priimta LiJOT asamblėjoje prieš metus. Teko ten dalyvauti ir diskutuoti, ir ten yra tam tikros liberalios grupės bei organizacijos, kurios įvelka tai į neva Lietuvos jaunimo atstovų žodžius, kurie po to gali būti panaudoti Seime, argumentuojant, kad Lietuvos jaunimas palaiko lytinį švietimą, homoseksualų partnerystę ir pan. Ne viską dar pavyksta „prastumti“, bet vis dėlto tokiu būdu yra veikiama, ir kiek tenka dalyvauti bei matyti, apginti krikščioniškas pozicijas darosi vis sudėtingiau, nes tų organizacijų, kurios pasisako prieš šiuos dalykus, ratas yra labai aiškiai apibrėžtas ir nepakankamas daugumos balsavimuose.
Vytautas Sinica: Dar norėčiau pridėti vieną pastabą apie tai, kaip yra sėkmingai manipuliuojama viešąja nuomone ir įvairių organizacijų pozicijomis. Kadangi demokratinėje valstybėje viešoji nuomonė labai daug reiškia ir yra geras argumentas politikų rankose, tai prie jos formavimo, o jei nepavyksta suformuoti, manipuliavimo yra labai daug dirbama. Čia tobuli pavyzdžiai yra visuomenės požiūris į lytinį švietimą ir į abortus. Apklausos rodo, kad už lytinį švietimą mokyklose pasisako per 80 proc. apklaustų žmonių. Bet ten, be abejo, neklausiama apie tai, koks būtų norimas jo turinys, ir apskritai apie šitą skirtį tarp lytinio švietimo ir lytiškumo ugdymo nekalbama. Jeigu kas nors sužinotų, kokį lytinį švietimą remdamasi šitomis apklausomis Seime siūlo Marija Aušrinė Pavilionienė, tikrai nustebtų. Ji pasiūlė įvesti privalomą lytinį švietimą, atitinkantį Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) numatytus standartus. Šie standartai sako, kad vaikas turi išmokti masturbuotis iki 4 metų, sužinoti, kaip naudotis kontracepcija, iki 10 metų, o 12 metų, jeigu neklystu, jau žinoti apie visą esą egzistuojančią įmanomų šeimų formų įvairovę ir kad visos jos esą yra lygiai taip pat normalios. Panaši situacija ir su apklausomis apie abortų draudimą.
Sulaukėme dar vieno klausytojo klausimo: „Ar jūs pastebite, kad tikintis žmogus atmetamas valdiškame darbe? Kaip matote ateitį?“
Aš pats asmeniškai nepastebiu, bet tenka skaityti ne apie vieną atvejį užsienyje, kuomet kryželis ant kaklo gali reikšti išmetimą iš darbo. Kokie būtų jūsų pastebėjimai?
Vytautas Raškauskas: Šis klausimas jau darosi labai aktualus. Aš pats esu ateitininkas ir stojant į šitą organizaciją manęs buvo paklausta: veiki viešumoje, tad ar nemanai, kad tas žodis „ateitininkas“ tau trukdys? Nesu naivus ir manau, kad gali trukdyti, tačiau krikščionio kelią visuomet palaiko žinojimas, kad blogis jau krito ir jis yra nugalėtas. Dabar ir čia teturime padaryti tai, ką galime, ir ne už sėkmę, aišku, o už pastangas mums bus atlyginta.
Vytautas Sinica: Šis paskutinis klausimas pataikė į dešimtuką. Būtent tas spaudimas ir pavertimas tavęs kitokiu, blogesniu, jeigu viešai deklaruoji savo katalikiškas pažiūras, padaro iš katalikų tyliąją daugumą. Katalikų labai daug, bet dauguma jų bijo viešai reikšti savo pažiūras, o ypač – valstybės tarnyboje, žiniasklaidoje, teismų korpuse. Negaliu patikėti, kad ten nėra nuosekliai tikinčių žmonių, bet bent jau aš jaučiu, kad yra paprasčiausia baimė kalbėti tai, ką tu iš tikro galvoji, nes greitai tapsi „raupsuotuoju“. Šią baimę reikia įveikti.