Vakar pamačiau, kad kai kurias istorikes papiktino mano paskelbtame Daliaus Stanciko knygos pristatyme įrašytas sakinys, kad autorius yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialistas (kas jis iš tiesų ir yra). Esą toks sakinys skaitytojams sukuria klaidingą įspūdį, kad ši knyga yra LGGRTC leidinys, tarytum ir Centro oficiali pozicija. Idėja, kad konkretaus asmens autorinė knyga apskritai gali reikšti kažkokios institucijos poziciją ir kalbėti jos vardu, apskritai atrodo giliai subiurokratėjusio mąstymo apraiška. Absurdo viršūnė teigti, kad paminėjus autoriaus darbovietę, knyga tampa tos įstaigos oficialia pozicija. Neseniai teko girdėti, kad panaši tvarka galioja Baltarusijos istorikams.
Tačiau stebėdamas vakar kilusias diskusijas (žr. ČIA), galvoju, kad problema daug gilesnė.
Net neskaičius knygos, iš esmės mačius tik jos viršelį, imtasi skelbti karštus atsiribojimus, mėginant dirbtinai atsieti Dalių Stanciką nuo jo darbovietės. Ironiška, jog būtent LGGRTC darbuotojams, tyrinėjantiems sovietmetį, net jei jame negyvenusiems, čia turėtų būti lengvai atpažįstama sovietmečiu naudota susidorojimo su „neteisingai mąstančiais” schema. Bandant atriboti autorių nuo jo darbovietės, bandoma ir delegitimuoti tekstą, kartojama, kad jis neturi kompetencijos rašyti knygos aptariama tema, dar daugiau – primetami tariamai politiniai ir net partiniai (nors autorius niekaip nesusijęs su jokia partija) motyvai. Dalius Stancikas yra Centro kolegės diskvalifikuojamas ir stumiamas anapus mokslo ribų teigiant, kad jo darbai neatitinka „objektyvaus mokslinio tyrimo“ kriterijų. Šitaip aprioriškai pasakoma, kad jis nėra tikras mokslininkas, o tik juo apsimetantis šarlatanas ar… kaip pavadinsi – nepagadinsi.
Knyga pasmerkiama iš anksto ir už akių, jos neskaičius. Skambės absurdiškai, bet dėl to ne mažiau tiesa, kad sovietmečiu Tolimųjų Rytų medkirčiai, Donbaso šachtininkai, Kazachstano stepių aviaganiai, Uzbekijos medvilnės rinkėjai smerkė B. Pasternako, A. Solženycino, J. Brodskio kūrybą. Kaip neseniai atkreipė dėmesį rezistentas Robertas Grigas, identiškai akyse nematytą A. Damušio knygą kadaise JAV lietuviams įvertino poetas ir šiltnamio disidentas Tomas Venclova. Sovietmečiu tokie atskalūnai autoriai buvo laikomi juoda dėme šviesiame komunizmą statančių darbo kolektyvų paveiksle, ši dėmė turėjo būti nuplauta – geriausiai ne cenzūra iš viršaus, o reikalaujant patiems susipratusiems kolektyvams. Tas ir vyksta.
Viešas atsiribojimas nuo atskalūnų būdavo pirmas žingsnis apsivalymo link – po parengiamosios ujimo kampanijos pastarieji būdavo išmetami iš darbo dėl neatitikimo mokslinio komunizmo kanonams. Anksti sakyti, kad taip bus ir Daliui Stancikui, nes LGGRTC yra visiškai sveikos ir adekvačios vadovybės institucija. Tačiau Stanciko ateities Centre klausimą jau teks viena akimi stebėti.
Kiekvienas sovietmečio susidorojimo praktikas prisimenantis žmogus nesuabejos, kad D. Stanciko kolegės apie jo knygą paskelbtas įrašas (žr. ČIA) pulsuoja nemirtinga sovietinio neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia, kuri, kaip žinia, per Kolumbijos universitetą senokai atėjo į JAV universitetus ir ten gerai jaučiasi (geriausiai iliustruoja J. Petersono, J. Finnis atvejai).
Na, o kad ta dvasia iš tikrųjų prisikėlė ir pas mus, nors niekur nebuvo dingusi, geriausiai iliustruoja po įrašu esantis išdidžiai komjaunuolišką ženklelį seniai išsisegusio Pauliaus Subačiaus klasinį-ideologinį budrumą liudijantis įrašas, neva į LGGRTC Daliaus Stanciko (?) asmenyje bus įsimetęs KGB virusas. Daliaus Stanciko kolegė, trynusi kitus komentarus, šio ne tik netrynė, bet ir pritariamai pakomentavo nematydama tame jokios etinės dilemos. O juk Dzeržinskio studentų būriams gėdos nedarantis komentaras skamba kaip neslepiama užuomina, kad būtų gerai to viruso atsikratyti. Pagal geriausias sovietinio skundimo praktikas dar numetant užuominą ir apie niekuo dėtą asmeninį puolamo asmens gyvenimą (žr. nuotrauką komentare).
P. Subačius kas kartą pranoksta pats save. Blogiau, kad jaunoji mokslininkų karta atrado sektiną pavyzdį. O kad knyga kelia tokią neadekvačią reakciją, manau, geras ženklas.