Vytautas Sinica. Jubiliejų sutinkant: kokios Vilniaus atminties reikia sostinei?

Autorius yra politologas, filosofijos mokslų daktaras, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Vilnius mini miesto vardo paminėjimo 700 metų jubiliejų. Ta proga miestas siūlo švenčių programą, istorinius renginius, koncertus ir ekskursijas. Viskas subalansuota pagal principą „norintiems džiaugtis“. Kartu miestas nesiūlo nieko ilgalaikio, išliekamo, skirto Vilniaus kaip Lietuvos sostinės atminčiai. Atidarydamas naują Vingrių skverą meras pasakė aiškiai: „paveldas yra ne tai, ką paveldime, o tai, ką po savęs paliekame“. Su tokiu požiūriu nėra jokios pareigos išsaugoti kuo daugiau praeities Vilniaus pėdsakų ir jokios pareigos kuo ryškiau įamžinti valstybės kūrėjus. 

Įamžinti būtent valstybės, ne miesto kūrėjus, nes Vilnius nėra šiaip miestas – tai sostinė, karalių miestas, iš kurio bent kurį laiką buvo valdoma didžiausia valstybė Europoje. Ar Vilniuje jaučiatės kaip tokiame mieste? Ne, ir nieko keista. Sovietmečiu Vilnius naikintas ir valytas nuo bet kokių didingos praeities ženklų, bet tai nors nestebino – nuosekli okupacinė politika ir buvo naikinti valstybingumo pėdsakus. Dabar jau 30 metų galime ir turime elgtis priešingai, bet – su viena kita išimtimi, miestas daugiau tęsia sovietinę politiką slėpti praeitį. 

Taip ir buvo elgiamasi. Per Šimašiaus valdymo dešimtmetį ir dar ilgiau Vilniuje nebuvo atidengti jokie atminties ženklai Lietuvos laisvės kovotojais. Nėra ko kalbėti apie pačios savivaldybės iniciatyvas. Miestas uždusino žuvusiųjų už Lietuvos laisvę įamžinimą net ten, kur to reikalavo Nacionalinė valdžia. Lukiškių aikštė Seimo dar 1999 metais paskirta būtent žuvusiųjų laisvės kovotojų įamžinimui, tačiau dėl to nieko nepadaryta 20 metų. Galiausiai Seimas 2020-aisiais net priėmė įstatymą, įpareigojantį čia pastatyti Vyčio monumentą žuvusiųjų atminimui. Labai reta ir neįprasta priimti įstatymo nuostatą dėl konkretaus atminties objekto. Bet tai tik rodo, kokio lygio sabotažas vyko savivaldybėje ir kultūros ministerijoje. Ir vyksta toliau. Vyčio monumentui triuškinamai pritarta apklausose – ne tik Vilmorus, bet ir Šimašiaus internetinėse. Visgi jis toliau sabotuojamas, kaip ir pati aikštė, turėjusi būti valstybine, o verčiama į skverą. Tai du skirtingi žanrai. Monumentalios, simetriškos, didingos valstybinės aikštės (kokias turi, ko gero, visos Vakarų sostinės) idėjos Vilniaus valdžia baidosi kaip velnias kryžiaus. 

Užtat jau esami atminties ženklai buvo naikinami su užsidegimu. Pašalintas pirmojo savanorio, Birželio sukilimo organizatoriaus Kazio Škirpos alėjos vardas ir jo nuopelnus mininti atminimo lenta Gedimino bokšte. Pašalinta ir Birželio sukilimo dalyvio, sovietų kankinio Jono Noreikos atminimo lenta ant Mokslų akademijos bibliotekos sienos. Vėl ir vėl atidėliotas ir diskusijose skandintas Smetonos paminklo klausimas. Diskusijos kartais naudingos – vienas tyrimas parodė, kad per dirbtinai sukeltas kontraversijas J. Noreika, didingai pasiaukojęs, tačiau vadovaujančio vaidmens neatlikęs sukilėlis, tapo vienu pačių žinomiausių Lietuvos visuomenei. Netikėta atminties pergalė. Noreikos lentą 2019 metais pavyko atkurti nepaisant savivaldybės trukdymo. Smetoną, rodos, pagaliau statysime. Škirpa dar laukia teisingumo. 

Atminties įamžinimą ar atkūrimą dažniausiai stabdo „diskusijų trūkumas“, tačiau paprastai tai tėra pasiteisinimas. Vyksta ilgos ir karštos diskusijos, tačiau jų niekas negirdi. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Vienas Sąjūdžio kūrėjų Romas Pakalnis kartu su gausia grupe iškiliausios inteligentijos argumentuotai ragino miestą atkurti Baltuosius stulpus – vieną ryškiausių miesto simbolių, žyminčių patį miestiškumą – įvažiavimo į Vilniaus miestą istorines vietas. Šie XX amžiuje okupantų nugriauti miesto simboliai galėjo būti itin iškalbingai atkurti miesto 700 metų jubiliejaus proga. Buvo pateikta daug argumentų, kodėl tai tikslinga, kiek įgyvendinama. Nieko neįvyko. 

Daug kas bijo miesto įpaminklinimo. Nebijokite. Užversti Vilniaus paminklais tikrai nereikia ir niekas to tikrai nežada. Atminties politikos klausimas slypi ne kiekybėje, o kokybėje. Vilnius nuolat ką nors įamžina, stato, puošiasi, tačiau su pora išimčių griežtai tik ne valstybės kūrėjais (kas, vėlgi, derėtų sostinei). Dar praėjusią kadenciją priimta Vilniaus miesto atminties koncepcija uždavė aiškų toną Vilniuje ieškoti ne valstybės ir sostinės, o multikultūrinio miesto, kuriame klestėjo įvairiausios tautos. Būtent tai ir daroma. Nesunku būtų suskaičiuoti, kiek mieste įamžinta kitataučių, o kiek lietuvių. Kokia siunčiama žinia? Kieno tai miestas? Paminklų daug, bet vis kitiems. Kartais tai labai gražu ir prasminga, retas – paprastai okupacinis – paminklas yra iš tiesų blogas. Tačiau tai prioritetų klausimas. Ką steigiame mieste: istorinę sostinę ar dirbtinai akcentuojamą įvairovę?

Kai sąmoningai kuriamas istorinės atminties vakuumas, jį užpildo ideologija. Miestas žymimas ideologijos ženklais ir tai ne atsitiktinumas. Šiandien vyraujanti ideologija yra įvairovė, o jos smaigalyje – LGBT teisių judėjimas. Todėl visiškai logiškai mieste atsiranda tai vaivorykštės perėja, tai vaivorykštės suoliukas, tai vaivorykštės dar kas nors. Visa tai yra atviras miesto viešųjų erdvių žymėjimas vienos ideologijos ženklais. Tai ydinga, kiršina visuomenę ir to negali būti. Savo esme tai niekuo nesiskiria nuo režimų, kurie ideologijos simbolius paversdavo valstybės simboliais ir būdami valdžioje žymėdavo jais viešąją erdvę, versdami jaustis svetimais kitaip mąstančius gyventojus. Laisvės partija savo programoje žada dar daugiau: 2025 metais paversti Vilnių šios ideologijos sostine ir surengti čia „Europride“ – europinio masto seksualinių mažumų pasididžiavimo renginį su šimtu tūkstančių dalyvių. Google paieškoje įveskite „Europride nudity“, pasižiūrėkite, kokia žavinga džiaugsmo kultūra Vilniui siūloma vietoje istorinės sostinės tapatybės. 

Istorinės atminties įamžinimas, priešingai, nėra jokia ideologija. Tai būtina valstybės tapatumo, patriotiškumo ir net pilietiškumo sąlyga. Atminties ženklai ĮLAIKINA miestą ir žmogų jame, primena tęstinumo ir bendro likimo, atsakomybės prieš buvusius ir būsimus jausmus. Jokia moderni nacionalinė valstybė be to neapsiėjo, priešingai, lenktyniavo, kam geriausiai pavyks tai įgyvendinti. Dabartinė sostinės valdžia siūlo mąstymą, kad ateiname ir viską kuriame iš naujo be atsakomybės prieš buvusias kartas. Siūlome visiškai priešingą požiūrį, kad miestą paveldime kaip didžiausią brangenybę, kurią turime saugoti, tvarkyti ir patobulinti, palikdami savo pėdsaką šalia buvusiųjų. 

Vietoje to?

Kas reikalinga Vilniaus kaip Lietuvos sostinės istorinės atminties politikai? 

Laisvės kovotojų atminties ženklų naikinimą turi keisti jų atminimo puoselėjimas. Pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris Kazys Škirpa turi ne tik atgauti savo vardo alėją Gedimino kalno papėdėje. Savo vardo gatvės augančiame Vilniuje nusipelno ir Jonas Noreika. Būtų verta ir teisinga Vilniuje karo komendantūrai vadovavusio Škirpos vardu pavadinti mokyklą – jų artimiausiais metais besiplečiančiame Vilniuje tiesiog privalės atsirasti iš tiesų daug. Kuri mokykla nusipelnys šios garbės, žinoma, privalo būti atsiklausta vilniečių nuomonės. Laisvės kovotojų atminimas yra labiausiai trūkstamas Vilniaus atminties akcentas, ši problema toli peržengia Škirpos ir Noreikos asmenis, tačiau jos sprendimas prasideda būtent nuo jų, nes nuo jų prasidėjo ir istorinės atminties trynimas Vilniuje. 

Konkrečiai Lukiškių aikštėje privalo atsirasti monumentali, didinga, aikštės proporcijoms tinkama Vyčio statula. Toks sprendimas įtvirtintas įstatymu, jam pritaria vilniečiai ir jis turi būti įgyvendintas. Tam reikalingas naujas meninis projektas, Vilnius Kauno nekopijuos. Sutvarkyta turi būti ir pati aikštė, dabar vietoje monumentalaus plano paversta takelių labirintu. Tai darant turi būti išsaugota simetrija, gerbiama pagrindinė Aukų gatvės ašis, aikštė tapti vieninga visuma su supančiais istoriniais pastatais – KGB ir Lukiškių kalėjimais, kurie bus vis labiau pritaikomi kultūriniam gyvenimui. Aikštė neturi būti „užtrinkelinta“ – pagal geriausias Vakarų tradicijas aikštėje aplink monumentą žmonės turi galėti ir piknikauti, ir vedžioti šuniukus. 

Nors miestas neturi būti gausiai įpaminklinamas, du Vilniaus istorijos puslapiai yra ypatingai iškreipti ir reikalauja įamžinimo. Vilniuje turi iškilti paminklas žydų gelbėtojams. Metai iš metų prisimenami tik nusikaltėliai, vykdę Holokaustą, jų kaltė verčiama visos okupuotos tautos kalte. Tuo pačiu metu turėjome santykinai daugiausiai pasaulyje žydų gelbėtojų, tačiau apie tai nei kalbame, nei tai įamžiname. Vilniuje privalo iškilti paminklas žydų gelbėtojams. Galimas nuosaikus sprendimas – Onai Šimaitei. Tačiau viską turi nuspręsti vilniečiai. 

Antrasis visiškai ištrintas Vilniaus istorijos puslapis – prieškarinė lenkų okupacija. Lietuvos istorikai vis garsiau abejoja tai buvus okupacija, Vilniaus meras taip pat nesugeba aiškiai to pasakyti, abejoja ar taip reikėtų vadinti. Mokyklų programose šis laikotarpis ištrintas, minimas Vilniaus praradimas ir tada atgavimas, o tarp jų – tuštuma. Šiandien Lenkija yra svarbiausias partneris, tačiau jokia draugystė negali remtis istorijos nuslėpimu. Turi remtis tiesa. Dvidešimt metų okupuotame Vilniuje gyveno, dirbo ir už lietuvybės išlikimą kovojo lietuvių bendruomenė, joje ir iškilūs valstybės kūrėjai. Vilniuje privalo atsirasti šio laikmečio ir šios kovos įamžinimas. Kur ir kokia forma – vilniečių sprendimas.  

Sostinė yra valstybės veidas tiek jos gyventojams, tiek užsienio svečiams. Vilnius turi siekti inovatyviais šiuolaikiškais, o taip pat ir klasikiniais būdais pristatyti ir perteikti savo istoriją, skirtingus laikmečius ir raidos etapus, akcentuojant save visų pirma kaip kintančios Lietuvos valstybės sostinę. Vilniui būtinas ne tik Vilniaus miesto, bet ir Sąjūdžio muziejus, o geriausia vieta jam – Koncertų ir sporto rūmai (jei pastato būklė tą leidžia). 

Reikalingas Sostinės įstatymas, sureguliuojantis Vilniaus kaip miesto ir Vilniaus kaip sostinės buvimą toje pačioje erdvėje. Šie poreikiai neretai skiriasi ir turi būti protingai suderinti, tą užtikrinant įstatymu. Tai padaryti gali tik Seimas, tačiau Vilniaus savivaldybė turi aktyviai siekti tokio sprendimo. 

Pati savivaldybė gali ir turi priimti naują Vilniaus istorinės atminties politiką formuojantį dokumentą, kuriame multikultūralizmo paieškas pakeistų valstybingumo paieškos. Vilnius kaip lietuvių tautos sukurtos ir kartu su lojaliais kitataučiais kurtos ir puoselėtos valstybės sostinė – toks yra vienintelis su valstybės išlikimo ir visuomenės santarvės tikslais suderinamas Vilniaus atminties politikos pagrindas. Juo turi vadovautis Vilniaus miesto muziejaus veikla. 

Vilniaus senamiestis yra pasaulinės reikšmės paminklas, Vilniaus veidas ir pasididžiavimas. Jis negali būti bjaurojamas jame nederančiais plieno ir stiklo fasadais, kitais šiuolaikiniais pastatais. Miesto valdžia privalo skatinti rekonstrukcijas, kur jos įmanomos, ir su aplinka derančią naują architektūrą, kur rekonstrukcijos neįmanomos. Konkretus to pavyzdys – Radvilų rūmai Vilniaus gatvėje, kurie privalėjo būti atkurti visa įmanoma apimtimi (ir tam buvo parengtas projektas), tačiau vietoje to patvirtintas jų modernus atnaujinimas. Toks architektų „atsižymėjimas“ Senamiestyje, Užupyje ir kitose istorinėse dalyse – iš esmės klaidinga politika. Saviraiškai atviras visas naujasis ir vis augantis Vilnius.  

Vilniaus pilys yra miesto pagrindinis simbolis, o pilių rezervatas – miesto gimimo vieta. Vilniaus pilys turi būti deramai ištirtos, atlikti išsamūs tyrimai, leidžiantys kuo daugiau suprasti apie miesto ištakas, Kreivosios pilies vietą, Rokantiškių piliavietę ir kitas viduramžius menančias Vilniaus pilis. Užbėgant baimėms už akių pabrėžtina: bet kokie teoriškai galimi pilių ar bet kokio kito istorinio paveldo atstatymai galimi tik vilniečių pritarimu, jokių grandiozinių projektų savivaldos primetimu negali būti. 

Miestas turi būti apvalytas nuo ideologijos, kuria šiandien bandoma pakeisti istoriją. „Grinda“ turėtų uždažyti kelių eismo taisyklėms prieštaraujančią vaivorykštės perėją, o vaivorykštinį suoliuką iš Rotušės aikštės išvežti į „Grindos“ saugojimo aikštelę, kad Laisvės partija galėtų jį iš ten pasiimti. Visa tai ne dėl to, kad Vilniuje būtų nepageidaujami gėjai ar kurios kitos visuomenės grupės. Visos jos mieste turi vietą. Tačiau jokia visuomenės grupė negali žymėti miesto viešųjų erdvių savosios ideologijos ženklais, kokia bebūtų ši ideologija. Toks žymėjimas – užprogramuotas visuomenės kiršinimas ir kova dėl viešųjų erdvių užvaldymo.

Istorija, valstybę kūrę, gynę ir dėl jos žuvę asmenys, priešingai, nėra jokia ideologija. Atmintis yra ta dirva, kurioje sudygsta valia ginti valstybę, prireikus ir gyvybės kaina. Šiandien kaip niekada atvirai ir masiškai net ir Stepono Banderos atminimą švenčiančios Ukrainos pavyzdys tą labai aiškiai liudija. Išlikti nori tos bendruomenės, kurioms brangi ir įkvepianti yra jų praeitis. Vilnius – kaip miestas ir kaip sostinė – turi turėti valstybinę atmintį, kad galėtų dar bent 700 metų gyvuoti nepriklausomoje Lietuvoje, o ne vien kaip įdomus puslapis istorijos knygose. Tai būtų geriausia dovana jam jubiliejaus proga.