JAV Kongrese įvyko labai įdomus procesas. Trijų dar neseniai elitinių, o dabar vis prastesniame kontekste pasirodančių JAV universitetų vadovai buvo iškviesti Kongreso nariams atsakyti į klausimus apie studentų palaikymą Hamas, teroro išpuolių šventimą ir šūkius už Izraelio sunaikinimą (ne už dviejų valstybių sprendimą, ne).
Universitetų vadovai apklausai ruošėsi su advokatais ir pasirinko slėptis po žodžio laisve. Štai Harvardo vadovė Gay aiškino, kad viskas priklauso nuo konteksto, terorizmo nepalaikome, bet labai gerbiame žodžio laisvę, ji ypač svarbi akademiniam gyvenimui ir studentai negali būti niekaip baudžiami už nuomones. Gražu ir teisinga, BET.
Iš vienos pusės, palaikymas teroro išpuoliams, kvietimams genocidui ar tiesiog masinių žudynių šventimas nelabai patenka į žodžio laisvės apsaugos ribas. Čia gerokai toliau negu vadinamasis neapykantos kurstymas.
Iš kitos pusės, dar įdomiau, tie patys universitetai sėkmingai likvidavo žodžio laisvę, kai ši lietė LGBT ar kitokios įvairovės temas. Pasisakymai prieš translyčių reikalavimus, vienalytes šeimas, kiauras sienas ar islamo radikalumą sulaukia užčiaupimo, pasmerkimo, nes juk universitetuose „nėra vietos homofobijai, transfobijai, ksenofobijai, islamofobijai ir neapykantai apskritai“. Dar daugiau, universitetuose nepageidaujami „neapykantą skleidžiantys“ lektoriai, pavyzdžiui, leftistinei publikai nepatikusius sprendimus priėmę JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Egzistuoja „saugios erdvės“ (safe spaces), kuriose studentai „saugūs“ nuo juos skaudinančių idėjų. Tokių, kaip, tarkime, jog santuoka galima tik tarp vyro ir moters arba kad lyties pasirinkti negalima, ji nulemta gimstant. Tada žodžio laisvė ne vertybė ir nesaugo. Vertybe ji tampa, kai reikia pridengti teroristus palaikančius arba musulmonus, arba mėlynplaukius belyčius studentus. Qeers for Palestine!
Harvardui tokia politika jau kainavo, rodos, milijardą prarastos donorų paramos. Kažkiek šimtų milijonų ir Pensilvanijos universitetui. Kaip sako amerikiečiai: play stupid games, win stupid prizes.