Nuolatinis ir pagrįstas klausimas visiems politikams: iš kur paimsite pinigų savo pažadams? Skolinsitės?
Ne. Lietuvoje kasmet švaistoma tikrai dešimtys, bet greičiausiai ir šimtai milijonų mūsų visų mokesčių absoliučioms nesąmonėms, o dažnai – ir tiesiog draugelių pašėrimui.
42 tūkst. diskusijoms apie Cvirkos skverą. 0,5 mln. už studiją, ar Klaipėdai reikia metro. Dar 0,5 mln. už jausmomačio kūrimą. 10 tūkst. eurų už naują Vanagaitės knygą Lietuvai šmeižti. Kasmet po gal šimtą tūkstančių „Naujajam Židiniui“ ir panašiems savo pasaulėžiūrai transliuoti. Kasmet Mokslo tarybos ir kultūros tarybos – bent po milijoną komisijos ir ekspertų draugų draugų tyrimams ir kūryboms, šuns kaulas – ne draugų draugų tyrimams ir kūryboms. Daugiau nei 5 mln. už vandens valymą ką tik įkurtai, nieko nepadariusiai vieno žmogaus įmonei. Toks truputį senesnis – 300 tūkst. litų už pasitenkinimo savižudybių prevencijų linijos darbu tyrimą. Ir t.t., ir be galo, ir to galo nebus, nes niekam nereikia, nes… o gal ir aš atsidursiu pinigus priimančiame gale – tegu sukasi cirkuliacija. Nekalbant jau apie saują kontorų, kurios formaliai laikomos valstybės tarnyba, bet nieko valstybei netarnauja, o ją melžia ir turėtų būti arba naikinamos, arba bent definansuotos.
Viliuosi ir tikiu, – vieną dieną taip ir bus. Reik viską dėl to padaryti.
Turbūt politinė reklama. Tikrai ne reklama bepročiams Kultūros taryboje.