Taip sutapo, kad metų sandūroje rašau apie mažai žinomus didžius žmones tarp mūsų. Vakar aplankiau Birutę Žemaitienę.
Birutei 92 metai, mokytoja. Tarpušvenčiu ji man paskambino padėkoti už renginį apie nacionalizmą gruodį Tuskulėnų centre. Perskaitė laikraštyje. Ta proga užėjau, padovanojau knygą „Nacionalizmo dorybė“, apie kurią tas renginys ir buvo.
Jeigu nacionalizmo dorybės įsikūnijimai vaikšto tarp mūsų, tai tikrai Birutė yra vienas iš jų. Ji užaugo Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, kentė grubiausius lietuvybės persekiojimus. Buvo mušama mokytojų, klūpėjo ant akmenų už tai, kad kalbėjo lietuviškai. Per Lietuvos-Lenkijos demarkacinę liniją būdama vaikas po drabužiais nešdavo lietuviškas knygas, taigi buvo mažoji knygnešė. Su kitais vaikais prie namų eidavo sargybą, kad jokie valdžios atstovai nepagautų ir nenubaustų dėl lietuviškų maldų ir giesmių namuose. Tokia vaikystė suformavo tam tikrus prioritetus. Kaip pati sako, kiekvienoj ląstelėj lietuvybė gyvena.
Birutę sužinojau gal prieš dešimt metų, kai ji viena pati surinko per tūkstantį parašų prieš Tomaševskio reikalavimus įteisinti nelietuviškas raides pasuose. Per tūkstantį popierinių parašų, ne internetinių. Galite įsivaizduoti, kaip ji išgyveno dabartinės valdžios veiksmus, įvedant lenkiškus asmenvardžius, spaudžiant užsidaryti kalbos inspekciją, nemokant lietuviškai imigrantų, nereikalaujant kalbos iš dirbančiųjų Lietuvoje, o dabar svarstant ir įvesti diakritikus.
Birutės senelis buvo tas tikrasis spaudos draudimo laikų knygnešys, dėdė Lietuvos karininkas, partizanas, močiutės brolis – garsus kunigas Taškūnas. Šviesuolių giminė.
Dėdėms, lageriuose žuvusiems laisvės kankiniams pulkininkui Kaziui Abaravičiui ir Šaulių vadui Nikodemui Abaravičiui Birutė pati savo sutaupytomis lėšomis 2016 metais pastatė paminklą Daugėliškyje, Ignalinos rajone. Taip pat savo lėšomis gimtame krašte organizuoja tautines šventes. „Pora pensijų ir yra“. Iš pažiūros maži, bet didingi dalykai. Kad tik kažkaip tą lietuvybę išsaugoti. Čia ir Nacionaliniam susivienijimui pasididžiavimas tokį žmogų savo gretose turėti.
Praėjusį dešimtmetį kalbinau ne vieną Lenkijos okupacijoje augusį lietuvį. Daugelio dabar nebėra. Birutė buvo viena pirmųjų kalbintų. Dalinuosi to interviu nuoroda, o taip pat dabar per šventes mus suvedusiu straipsniu apie knygos pristatymą. Knygoje „Nacionalizmo dorybė“ aprašyta teorija, gi Birutės gyvenime skleidžiasi praktika. Visu gražumu.