Savaitgalį praleidau gamtoje, tuo tarpu socialdemokratas Arkadijus Vinokuras, pasitaręs su reguliariai anglų kalba Lietuvą blogiausiomis spalvomis aprašančiu VU dėstytoju Fabio Belafatti, parašė man atsakymą dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos. Pasižiūrėjęs komentarus po tekstu matau, kad skaitytojų tokia propaganda neįtikino ir atsakinėti tekstu nėra reikalo.
Vis dėlto keli demagogijos pavyzdžiai reikalauja komentaro:
1) autorius ‘paneigia’ mano tezes apsimesdamas, kad jų nesupranta, ir demonstratyviai atsisakydamas kalbėti apie tai, kokią dalį visų tėvų sudaro smurtautojai. Pateikinėja skaičius, kiek smurto prieš vaikų atvejų yra tarp nusikaltimų artimoje aplinkoje, bet tai jau žavi manipuliacija, nutylinti, kad absoliučioje daugumoje šeimų to nėra.
2) autorius kuria įspūdį, kad aš siūlau apskritai atsisakyti vaikų apsaugos, kai tuo tarpu mano tekste labai aiškiai siūloma atsisakyti po Šakalienės ir Majausko reformos sukurtos naujos, biurokratine ir galių prasme itin išaugusios nacionalinės vaiko teisių apsaugos (ir įvaikinimo) tarnybos, grįžti prie ankstesnio modelio ir tobulinti jį? Skirtumas esminis.
3) operuojama pasenusia informacija, kalbama apie vaiko paėmimus pagal grėsmės lygius, kurių jau yra atsisakyta, 2019 metų pabaigoje SADM priimant naują tvarką, kuri gerokai išplėtė pataisyto įstatymo numatytus atvejus vaiko paėmimui. Klausimas: autorius nežino ar ignoruoja, nes neparanku?
Vis dėlto labiau už manipuliatyvius argumentus šiurpina grubus ir atviras bandymas diskredituoti mane kaip žmogų ir, regis, sunaikinti profesinėje veikloje:
1) pilna užuominų į Hitlerį, bolševikus, kitų emocijoms dirginti skirtų asociacijų, turinčių pavaizduoti mane diktatoriumi;
2) pabrėžtinai kartojamas mano studijų VU faktas, tiesiai klausiant, kaip toks ‘radikalas’ išvis gali būti VU doktorantas, ir tarp eilučių siūlant tai ‘sutvarkyti’. Jeigu tai nėra chrestomatinis pavyzdys sovietinio susidorojimo su ideologiškai neteisingais ‘nepažangiais’ žmonėmis, nežinau, kas dar tokiu pavyzdžiu galėtų būti;
3) visi skaitytojai, pritariantys mano straipsnyje išdėstytam požiūriui, tiesiai išvadinti kvailiais. Vinokuras pats rašo, kad jo teksto tikslas yra atskleisti, kaip demagogai manipuliuoja tais kvailiais. Labiau pavyko pateikti ne analizę, o pavyzdį. Tik vėlgi – komentarai rodo, kad įsivaizduotų kvailių skaitytojų rasti nepavyko.
Apskritai kraupu, kuo virsta viešoji erdvė, kurioje vis dažniau dėl nepatinkančių oponentų pozicijų bandoma užčiaupti oponentus, diskredituoti jų veiklą, paniekinti skaitytojus. Vienas Vinokuras protingas. 2016 metais Hillary Clinton pavadino konservatyvius amerikiečius ‘deplorables’ (apgailėtinais, apverktinais). Žinome, kaip jai pasisekė.
Visuomenių žeminimo pavyzdys pasirodo užkrečiantis.
Savo straipsnį „Dešiniųjų demagogų siaubas – vaikų teisės“ Arkadijus Vinokuras pradeda tiesmukai:
„Kiekvienoje visuomenėje bujoja tam tikras kiekis žmonių, kurių nuo kvailumo neišgydysi. Tokie paprasčiau nesugeba jo atpažinti, nors ir visą dieną žiūrėtų į savo atspindį veidrodyje. Jiems neįrodysi, kad žemė apvali, kad ES nėra „gėjų gaminimo ferma“, o 5G nieko bendro neturi su koronaviruso pandemija. …“
Visą straipsnį skaitykite ČIA.