Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Krikščioniška meilė nereikalauja aklo taikos palaikymo. Draugas neseniai parašė (o ir daug kas taip mąsto), kad ginklų tiekimas Ukrainai ir tokiu būdu karo tęsimas, norint ne greitesnės taikos, o būtent Ukrainos pergalės, nedera su krikščioniška artimo meile. Krikščioniška artimo meilė turėtų siekti greitesnės karo pabaigos su kuo mažiau aukų, nesvarbu, kas jame teisusis ir kas jame nugalės. Atsiprašau, jeigu šaržuoju, bet pozicija maždaug tokia.
Ne, taip nėra. Krikščionybė (bent tikra, neiškastruota) nereikalauja taikos vardan taikos. Priežastys bent kelios:
Pirma, krikščionybė nėra abejinga teisingumo klausimui. Labai dažnai norima, kad grynai procedūriškai būtų žiūrima į skirtingus atvejus, nepriklausomai, kad vienas jų teisus, kitas ne, dar tiksliau, kad vieno jų prigimtį jo veiksmai ar siekiai atitinka, o kito ne. Bendriausia prasme toks procedūrinis požiūris kyla iš to, kad visuotinai vis labiau atsisakoma spręsti, kas yra teisus, pati teisus/neteisus kategorija parranda prasmę postmoderniame mąstyme. Bet ji būtina, kad būtų galima iš tiesų atsakyti, koks veiksmas teisingas. Kare taip pat, viena pusė teisi, kita neteisi. Vienas ginasi, kitas agresorius. Vieno karas teisingas, kito neteisingas. Teoriškai ne visada, bet mes juk kalbame apie konkretų karą. Taika, kuri įtvirtintų neteisingumą, nėra teisingas tikslas ir bendrojo gėrio nekuria. Taika turi įtvirtinti teisingumą, kiek tai įmanoma, ir visi galintys įsikišti turi kišti ne kad pagreitintų bet kokią taiką, bet kad priartintų teisingą taiką, kuri įtvirtintų kuo teisingesnes taikos sąlygas.
Antra, krikščionybė skiria asmeninį (tavo) ir kolektyvinį (bendruomenės) priešą. Krikščionims įsakyta mylėti savo priešus, tačiau tai liečia tik (TIK!) asmeninius priešus, Evangelijoje vadinamus inimicus, t.y. žmones, kurie padarė skriaudas asmeniškai tau. Tokiems galima ir reikia atsukti kitą skruostą, tokiems galima atleisti kartais ir nežiūrint teisingumo. Tačiau jokiu būdu negalima atsukti kito skruosto tiems, kas Evangelijoje vadinami hostis, viešiesiems priešams. Nesipriešinti pastariesiems reikštų neginti kitų asmenų, neginti bendrųjų gėrių, taigi neveikimu užleisti kelią blogiui. Mes galima ir mes raginami rinktis atlaidumą, kai nuskriausti tik mes, bet yra nuodėmė atlaidumas kai skriaudžiami kiti, bendruomenė ar tiesiog tiesa.
Išsamiai šią situaciją paaiškina kunigo Edmundo Naujokaičio straipsnis, mano galva, vienas giliausių ir būtiniausių skaityti straipsnių, kokius mūsų amžiuje yra parašęs bet koks kunigas. Nors tai Pijaus X Brolijos kunigas ir daug kam Lietuvoje tai kelia alergiją ir apipinta įvairiais mitais, pats tekstas dėl to netampa nei mažiau teisingas, nei mažiau tikslus. Manau joks kitos brolijos kunigas jo argumentų nepaneigtų ir nesiimtų to daryti. Naujokaitis rašo:
„Reikia skirti du terminus: inimicus (nedraugas) ir hostis („svetimasis“ kaip priešas). Viešpats Jėzus moko Evangelijoje: diligite inimicos vestros (liet. mylėkite savo nedraugus, „neprietelius“). Ir yra kitas žodis Šv. Rašte: hostis – kuris reiškia viešąjį priešą. Jėzus Kristus moko tik apie nedraugų meilę, apsiriboja individualia etika. Kuo skiriasi inimicus ir hostis? Inimicus yra mano asmeninis nedraugas, tas, kuris veikia priešingai mano individualiam gėriui. O hostis yra bendrijos – šeimos, tautos, miesto ar valstybės – priešas, tas, kuris kenkia bendrajam gėriui. Viešpats Jėzus duoda evangelinį patarimą (ne įsakymą, nes visuomet turiu savigynos teisę) nesipriešinti savo neprieteliui, kuomet jis daro man tam tikrą žalą. Tačiau nėra jokio įsakymo ar patarimo nesipriešinti politiniams, kariniams, bendrijų priešams. Netgi atvirkščiai – jeigu aš esu šeimos tėvas, privalau visomis priemonėmis priešintis tiems, kurie užsipuola mano šeimą, kurie kenkia mano šeimos nariams. Jei aš policininkas, turiu priešintis nusikaltėliams savo mieste, visuomenės priešams. O jeigu esu kareivis, turiu (jei reikia, net gyvybės kaina) priešintis tautos ir valstybės priešams.“
Ir trečia, galbūt sudėtingiausia. Krikščioniška meilė nėra daryti žmogui tai, kas jam malonu. „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad darytų tau“ yra krikščioniškas principas, bet mūsų laikais mes visi pradėjome jį suprasti visiškai iškreiptai, kaip nuostatą „nedaryk kitam to, kas tau pačiam būtų nemalonu“. Tačiau čia nėra nieko apie jokį malonumą ar nemalonumą. Krikščioniška meile savo esme yra sielos gelbėjimas (krikščionys tiki, kad yra nemirtinga siela, gal net Sėjonienė tuo tiki). Todėl krikščioniška meilė reikalauja, jeigu myli žmogų kaip savo artimą, ne pritarti jo klaidoms ir blogiems darbams, o mokyti, drausminti ir stabdyti jį tuos darbus darant. Nes to žmogaus malonumas čia ir dabar yra niekas palyginus su tuo, ar ji daro gerus ar blogus darbus (krikščioniškai kalbant, pasiduos dorybei ar nuodėmei). Krikščioniška meilė reikalauja sulaikyti kitus nuo blogio darymo, net jeigu jie dėl to pyks ir jiems tas visai nepatiks. Aišku, nesikišame į kitų žmonių gyvenimus kiekvienoje smulkmenoje. Bet pagal protingumo ir proporcingumo principus kišamės – kuo didesnis blogis daromas, tuo sunkiau nutylėti bandant atkalbėti ir paprotinti, o kraštutiniu atveju ir sulaikyti jėga, jeigu žmogus pats nesusipranta. Labai sukarikatūrintai kalbant, Putino ir rusų orkų sielų jau neperkalbėjome ir neišgelbėsime. Bet bent galime prisidėti jėga stabdant juos nuo dar didesnių blogio darbų. Todėl – ne, nejuokauju, – net ir nužudyti karo nusikaltimus darantį karį yra krikščioniškos artimo meilės darbas.
Ką tai reiškia mums Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste? Krikščioniška meilė neįpareigoja nei siekti greitesnės taikos bet kokiomis sąlygomis, nei nukęsti neteisybę vardan krikščioniškos meilės. Ji įpareigoja daryti viską, ką galime vardan teisingos taikos ir karo nusikaltimų sustabdymo. Neapsimetant, kad nežinome ar kad mums nesvarbu, kas yra teisusis šiame kare. Tai būtų mažiausiai krikščioniška.
Pradžioje minėtas draugas buvo dėkingas, kad paaiškinau jam šią poziciją. Tai paskatino ją paaiškinti ir viešai.