Lietuvos diplomatijoj šiandieninis balsavimas dėl Jeruzalės buvo vienas sunkiau atplaunamų puslapių. Balsas prieš JAV bandant įtikti ES lyderiams yra įvairiausiomis prasmėmis klaida. Santykiuose su Izraeliu (kaip ir su Lenkija) vargstame įsiteikinėdami dirbtinai kurstomuose klausimuose, tačiau duriame į nugarą tada, kai šioms šalims būna iš tiesų svarbu (Varšuvai – suverenumas, Izraeliui – Jeruzalė). Geopolitiškai klystame, nes einame prieš savo vienintelį saugumo garantą. Kai politologai pašneka, kad ir taip susimokame JAV tais 2 proc. gynybos išlaidoms, todėl galime balsuoti prieš partnerius ir su Putinu, šiaušiasi plaukai. Tą dar būtų galima daryti dėl iš principo teisingo reikalo, bet čia tikrai nebuvo tas atvejis. Užsienio politikos formuotojai tikrai nemano, kad Izraelis okupavo musulmonų etnines žemes – neapsimeskim. Istorinis teisingumas kaip tik priešingas. Itin ironiška, kad kaip tik Lietuva to nesupranta.
Lygiai kaip Dievas atvedė Abraomą ant Morijos kalno, taip Gediminą vilkas – į Šventaragio slėnį. Jeruzalė yra žydų sukurtas ir amžiais kurtas miestas – jų kūnas ir kraujas. Tai, kad po žydų išvarymų ir okupacijų musulmonai galiausiai įsikūrė šiame krašte ir kūrė čia savo kultūrą bei su juo suaugo, nepadaro šio miesto jų. Analogija su Vilniumi, kurį įkūrė ir kūrė lietuviai, bet vėliau jame suklestėjo lenkiška kultūra ir jis tapo lenkams iš tiesų brangus, akivaizdi. Ar lenkų meilė Ostra Bramai suteikia jiems kokią nors teisę į istorinę Lietuvos sostinę? Ne. Ar mes tą meilę suprantam ir vertinam? Taip. Lankykite į sveikatą. Jūs čia atėjote į sukurtą civilizaciją. Pilsudskis tą puikiausiai suprato ir sakė garsiai. Tas pats galioja okupantams musulmonams, pastačiusiems al Aksą. Jeruzalė neturi ir negali būti jokios kitos tautos ir valstybės dalimi.
Ji ne okupuota stipresniojo teise, o susigrąžinta istorine teise. Šiandien Trumpui ištesėjus pirmtakų seniausiai duotą ir senato palaimintą pažadą, tai patvirtinta ne kaip prievartos įtvirtinimas, o kaip teisingumas. Mačiau išsakomų paralelių su Krymu. Jos teisingos tik tuo atveju, jeigu laikome, kad Krymas iš tiesų istoriškai Rusijos. Bet juk nelaikome. Izraelio ir Palestinos derybos buvo seniausiai užstrigusios ir status quo saugojimas buvo konflikto šaldymas ir teroro palaikymas. Kaip sakė E. Račius, nebuvo ką saugoti.
Neseniai Vanagaitę ir Zurofą pasmerkęs ir atsiribojęs, o partizanams pagarbą atidavęs Izraelio ambasadorius šiandien apgailestauja dėl Lietuvos sprendimo. Nors visiems Kalėdos ir visiems dzin tolimoji Jeruzalė, apgailestauti yra ko mums visiems.