Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje gana plačiai nušviesti du žurnalistų persekiojimo už nuomonę skandalai atskleidžia 90 proc atvejų tyloje liekančią cancel culture problemą Lietuvoje.
Abu aikštėn iškilę atvejai tiesiogiai susiję su LRT, o dar tiksliau su jos dabartine direktore Monika Garbačiauskaite-Budriene.
Vienu atveju jai vadovaujant LRT sukurtas institucinės cenzūros mechanizmas (kodeksas+kontrolierė), oficialiai uždraudęs žurnalistams reikšti nuomonę apie valdžią, bet taikomas be galo selektyviai. Konkrečiai, pritaikytas Virginijui Savukynui už ministrės Dobrowolskos kritiką, nors niekada netaikytas politikus itin aštriai kritikuojančioms Miliūtei, Makaraitytei ar daugeliui kitų. Tai baisus antidemokratinis mechanizmas darbuotojams užčiaupti.
Antru atveju LRT direktorė kaip VU Komunikacijos fakulteto socialinė partnerė kreipėsi į fakulteto reguliavimo organus reikalaudama svarstyti doc. Jolantos Mažylės tinkamumą dėstyti studentams, mat ji apsilankė Janutienės OpTV laidoje, kurią net vedė ne pati Janutienė ir toje laidoje nepasakė nieko neetiško (nors Budrienė dar ir bandė pritempti „rasizmo apraiškas“). Žurnalistų sąjunga tai įvardijo mobingu, bet fakultetas ir Budrienė mobingo čia nemato, nes juk TIK KELIA KLAUSIMĄ. Kelti klausimą galią tave atleisti turinčiai institucijai dėl tavo TINKAMUMO DIRBTI, motyvuojant tuo, ką ar kur pasakei, yra pats tikriausias tavo parsekiojimas ir pati tikriausia cancel culture. „Keliam klausimą, ar nesiteiktumėte jos nucancelinti?“
Džiaugiuosi, kad iškilo šie pavyzdžiai, nes Lietuvoje tokie susidorojimai iki šiol vyksta tyliai, žmonėms vengiant viešinti savo atvejus ir taip pakenkti tolesnei karjerai. Dar dažniau jie veikia preventyviai: žmonės tiesiog žino ir susitaiko kaip su neva normaliu dalyku, kad nuomonės išsakyti negali arba ji bent turi būti „teisinga“ (politkorektiška). Tai paliečia jau ne vien viešus asmenis, bet ir darbuotojus privačiame sektoriuje ar verslų savininkus. Nebėra kur nepasiektų pašalinimas.
Tai yra lėtas, bet užtikrintas kelias į demokratijos pražūtį. Visuomenė, kurioje pagal pažiūras nepriimama į darbą, neaptarnaujama paslaugų sektoriuje, neleidžiama pasisakyti tikrame eteryje, atsisakoma verslo santykių ir t.t., yra pasmerkta skilimui ir virsmui paraleline visuomene.
Šiuo keliu toli nuėjo JAV. Benas Shapiro savo naujausioje knygoje pagrįstai aprašo JAV virsmo cenzūros visuomene pavyzdį. Tai baisokas vaizdas, tačiau nupieštas sąžiningai ir visapusiškai, apžvelgiant žiniasklaidos, mokslo, politikos, verslo, pramogų pasaulio ir socialinių tinklų sritis. Visur įsigalėjo „neteisingų“ pažiūrų cenzūra. Skirtingu mastu ir su niuansais, bet pas mus po truputį ateina tas pats.
Tad kviečiu:
1) žiūrėti Neredaguota laidą cancel culture tema: https://youtu.be/QLczIAQQYho
2) skaityti tikrai lengvą Beno Shapiro knygą ta pačia tema: https://www.humanitas.lt/…/autoritarinis-momentas-kaip…/
3) aiškiai suvokti, su kuo susidūrėte, kai socialinis tinklas jus informuos, kad buvote apribotas, nes neva pažeidėte bendruomenės standartus.
Iliustracija LRT nuotraukos motyvais.