„Spragtuko“ nerodys, nes žeidžia mažumas. Mintys kyla įvairios.
Įprasta, kad beprotiškiausias ir labiausiai iššaukiantys elgesys yra pateisinamas ir leidžiamas, jeigu prisidengiama menininko kūrybos laisve. Kas sumano tuštintis ant vėliavos, kas ant Kristaus atvaizdo, kas šiknaskylių parodą iškabina galerijoje, šiaip nuogas viešumoje – tai vis kūrėjo laisvė.
Bet kūrėjo laisvė dingsta, kai senesni, ne tokie „pažangūs“ kūriniai užgauna kokią visai ne mažą mažumą. „Dėdės Tomo trobelė“, „Nežudyk strazdo giesmininko“ ar Marko Tveno kūriniai tokie skausmingi juodaodžiams, kad cenzūruojami mokyklų programose. Dabar cenzūruosim operą ir baletą. Ar ne aukštyn kojomis viskas? Kodėl tik dekadansui laisvė? Ar jis nieko nežeidžia?