Pro Patria
„Alko radijo“ laidoje „Aktualioji istorija“ istorikas Tomas Baranauskas ir politologas Vytautas Sinica kalbėjosi apie vieną iš odioziškiausių kairiosios ideologijos aspektų – idėją pakeisti prigimtinę šeimos sampratą bet ko sugyvenimu su bet kuo, arba šeimos kaip tokios išardymo siekį. Pokalbio metu kartu pristatoma neseniai šia tema lietuviškai išleista Paulo Kengoro knyga „Išardymas“ (nuoroda norintiems įsigyti ČIA). Skelbiame pirmąją pokalbio dalį. Teksto apačioje rasite laidos vaizdo įrašą.
Pernai lietuvių kalba pasirodė Paulo Kengoro knyga „Išardymas. Nuo komunistų iki progresyvistų – kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą“. Vienas šios knygos išleidimo lietuvių kalba iniciatorių yra politologas Vytautas Sinica. Jo ir klausiame: kodėl kilo idėja išleisti tokią knygą?
Susidėjo pora tą lėmusių minčių. Viena vertus, jau dešimtmetį ar ilgiau matome Lietuvoje stiprėjančias pastangas pakeisti visuomenės pažiūras apie tai, kas yra šeima. Iš dažnai vadinamo „tradicinio supratimo“, kurį aš linkstu vadinti prigimtine šeimos samprata – šeima atsiranda iš vyro ir moters santuokos arba jų tėvystė – link požiūrio, kad šeimą apibrėžia meilė kaip jausmas, nesvarbu tarp ko, kokių lyčių, iš principo ir nesvarbu, tarp kiek žmonių arba kad šeimos apskritai nereikia. Lietuvoje gal dar nedrįstama tokių radikalių formų įvardyti. Šis antrasis požiūris įprastai vadinamas liberaliu, vakarietišku, pažangiu, europietišku ir visais kitais žodžiais, kurie Lietuvos visuomenėje turi teigiamas asociacijas.
Matau, kad tai yra neteisingas, žmones klaidinantis naratyvas. Požiūris, kad prigimtinė šeima tarp vyro ir moters yra netinkama ir nepagrįsta, buvo pirmą kartą pritaikyta praktikoje Lenino Rusijoje. Ir šio fakto žinojimas verčia galvoti, kaip apie tai kalbėti.
Prieš kelis metus, 2016 metais, Vilniuje vyko seksualinių mažumų pasididžiavimo eitynės „Pride Parade“. Jo kontekste visuomeninė organizacija Vilniaus forumas iniciavo viešą laišką, kur įvardijo būtent tuos dalykus, kad vadinamosios LGBT idėjos yra tiesioginė tąsa Lenino bolševikinės seksualinės revoliucijos. Tada visu ryškumu pamatėme, kaip labai tai yra nežinoma Lietuvoje. Šių faktų nei kas mokėsi, nei skaitė, nei kur nors viešai apie tai kalbama. Kas keletą metų Lietuvoje pasirodo vienas kitas publicistinis straipsnis šia tema, dažniausiai tai būna mažesnės žiniasklaidos priemonės.
Visas šis kontekstas vertė šia tema kalbėti daugiau ir į natūralų klausimą, kaip kalbėti, kilęs atsakymas buvo, kad geriausia yra žmones supažindinti su tema dalykiškai. Kaip tik tuo metu pasitaikė internete rasti 2015 metais JAV išleistą Paulo Kengoro knygą, kuri pasirodė labai aktuali. Ypač ji aktuali atrodo žinant Lietuvos kontekstą, mūsų istorinę atmintį ir skausmingą santykį su bolševizmu ir Sovietų Sąjunga. Pasirodė, kad yra tikrai prasminga šiuos dalykus būtent šios knygos pavidalu pristatyti ir Lietuvoje.
Tačiau kartais sakoma, kad Sovietų Sąjungoje buvo kaip tik labai tradicinis požiūris į šeimą ir kiek mes patys, ir aš asmeniškai, prisimename, niekas ten nepropagavo nei LGBT, nei kitų panašių dalykų. Tik abortai buvo tokia „liberali“ išimtis. Ir kai Lietuvoje prasidėjo seksualinė revoliucija, pradėta sakyti, kad liberalizuodami šeimą mes nusigręžiame nuo sovietinių atgyvenų.
Tikrai taip, šis paradoksas yra labai ryškus ir turi aiškias priežastis. Lietuva sovietinę ideologiją ir apskritai gyvenimą Sovietų Sąjungoje patyrė tik po 1940-ųjų okupacijos. Tai reiškia, kad Lietuva matė jau tik stalininę Sovietų Sąjungą. Bet nematė lenininės. O seksualinė revoliucija Rusijoje įvyko būtent dar net ne SSRS, o Sovietų Rusijos laikais ir buvo galutinai nutraukta tik po 1929 metų. Nutraukta ji buvo ne dėl kažkokio ideologinio apsigalvojimo, nebuvo taip, kad komunistai staiga nusprendė, kad vis dėlto prigimtinė santuokinė šeima yra labai gerai. Tai padaryta dėl praktinių priežasčių, dėl chaoso, kuris įsivyravo visuomenėje, bandant vietoje prigimtinės šeimos kurti tokius, pavadinkime, komunalinius šeimos santykius – bendrus vaikus, bendras žmonas ir apskritai bandymą valstybės mastu sukolektyvinti vyrų ir moterų meilę. To pasekmės Lenino ir pirmaisiais Stalino valdymo metais buvo baisios: daugybė venerinių ligų, nesantuokinių ir net nežinančių savo tėvų vaikų, socialinių saitų nykimas. Pasiekta riba, kai to nebebuvo galima pakelti. Stalinas, nors padarė daugybę klaidų ir nusikaltimų, šioje vietoje suprato, kad daugiau taip tęsti negalima.
Lietuva matė jau gerokai nusigręžusią nuo šios seksualinės revoliucijos Sovietų Sąjungą ir iš tikrųjų niekada niekas Lietuvoje apie tai per daug nekalbėjo nei sovietmečiu, nei atkūrus nepriklausomybę, kai turėjome laisvę mokyti istoriją tokią, kokia ji iš tiesų buvo. Galbūt ir poreikio nejausta tokia keista tema kalbėti, bet kaip dabar pasirodo, reikėjo tą daryti. Ir dar ne vėlu.
Abortai, ko gero, yra vienintelis sovietinis palikimas, kuris buvo praktikuojamas SSRS iki pat jos „galo“ ir tebėra dabar.
Taip. Čia svarbus geopolitinis momentas. Jeigu galima truputį nukrypti: puikiai žinome, kad Vladimiras Putinas šiandien vaizduojasi krikščioniškų vertybių ir apskritai civilizacijos gynėju nuo, kaip jis pristato, supuvusių Vakarų. Ta kova dažniausiai prasideda ir baigiasi kova su homoseksualais, tačiau tiek skyrybų, tiek abortų skaičiai Rusijoje yra milžiniški, vieni didžiausių pasaulyje ir su tuo jis nieko nedaro ir čia krikščioniškumas pasibaigia. Vakarų konservatoriams ir katalikams reikėtų šioje vietoje nesuklysti vertinant mūsų kaimyną.
Šios knygos viršelyje yra kelių žinomų žmonių pasisakymai apie ją. Štai Fausto Latėno, cituoju: „Lietuvos skaitytojui Paulo Kengoro knyga yra tikras iššūkis. Ji pasakoja visai kitokią marksizmo istoriją nei mes patys atsimename iš sovietinio tautų kalėjimo. Radę drąsos atsiversti šią knygą nauju žvilgsniu pamatys ir šiandienos ideologinius iššūkius“. Apie marksizmo istoriją sovietmečiu mes iš tikrųjų buvome mokomi labai daug. Jeigu atsiverstume bet kurį sovietinį istorijos vadovėlį, matysime, kad didžioji XIX amžiaus dalis ten yra socialistų ir komunistų idėjų istorija. Pradedama nuo socialistų-utopistų, vėliau pristatomas „juos į naują lygį pakėlęs Marksas ir Engelsas“ ir panašiai. Tačiau nieko nerasime apie tai, kad jie projektavo ką nors bloga prieš šeimą. Visa tai apeinama, kalbama tik apie darbininkų gerovę, išlaisvinimą, klasių kovą ir panašiai. Tad ką gi mes sužinome dabar iš Kengoro knygos ir panašių šaltinių?
Atsakant į jūsų klausimą reikia pradėti kalbėti kiek iš toliau, nuo platesnio konteksto. Pats Marksas daug nesiplėtė šeimos tema, bet jau ką pasakė, tai pasakė. „Komunistų partijos manifeste“ yra įspūdinga frazė, įtraukta ir šios Kengoro knygos priešlapyje, pagal kurią komunistų šūkis yra sunaikinti šeimą. Pats Marksas supranta, kad tai visus šokiruos XIX amžiaus visuomenėje, bet mano, kad tai yra būtent tai, ką iš tikrųjų reikia daryti. Daugiau tas idėjas vėliau plėtojo Engelsas savo darbuose.
Tačiau visa socialistinė-komunistinė XIX amžiaus mintis rėmėsi filosofine prielaida, kad reikia perkurti visuomenę. Apskritai filosofija turi ne pažinti tikrovę, o turi ją keisti. Ir tas keitimas, be abejo, reikalavo ir visuomenės pamatų keitimo. Žinome, kad ir Lietuvos Konstitucijoje yra įrašyta, o ir visuotinai priimtina, kad visuomenės pagrindas (populiaru sakyti „ląstelė“) yra šeima. Tad Marksas ir Engelsas, o taip pat ir ankstesni mažiau sofistikuoti komunistinių komunų kūrėjai suprato, kad norint perkurti visuomenę reikia atsisakyti vyro ir moters santuokinės šeimos, kuri, kalbant marksistiškom kategorijom, suprivatina meilę, seksą ir vyro ir moters santykius apskritai. Visi šie santykiai turėtų būti kolektyviniai.
Engelsas ypač daug rašė apie „kolektyvinę šeimą“.
Taip ir jis nebuvo pirmasis. Iš tiesų Amerikoje jau XIX amžiaus pirmoje pusėje kūrėsi tokios uždaros ikimarksistinių socialistų bendruomenės, komunos, kuriose buvo mėginama taikyti „žmonų bendrumo principą“ ar kaip tai pavadinti, kai pats „žmonų“ terminas netenka prasmės. To meto komunikacijos ir infrastruktūra tą uždarumą leido. Ta idėja rutuliojosi po Markso ir Engelso raštų ir, sakyčiau, radikaliausią formą įgijo Lenino Rusijoje. Tačiau bendra marksistinę mintį vienijanti idėja yra aiški ir nuosekli: perkuriant visuomenę būtina atsisakyti privataus vyro ir moters santykio, išreiškiamo santuoka. Tai yra buržuazinė atgyvena.
Buržuazines atgyvenas nesunku suskaičiuoti. Religija, tauta, šeima – visos tradicinės institucijos. Ar patys komunistai laikėsi tokio savo požiūrio į šeimą asmeniniame gyvenime. Rodos, Marksas ir kiti turėjo šeimą ir neteikė tam tiek daug reikšmės?
Ar ir pats neteikiu tam daug reikšmės. Jeigu gali pats leidėjas truputį sukritikuoti mūsų aptariamą knygą, sakyčiau, joje yra turbūt per daug dėmesio aptariamų komunistų ir vėliau neomarksistų autorių asmeniniam gyvenimui. Kengoras per tai bando pabrėžti, kad komunistai kaip mąstė, taip ir gyveno. Žinoma, priklausomai nuo laikmečio sąlygų. Tarkime, XIX amžiuje gyvenęs Marksas turėjo šeimą ir gyveno kaip buvo įprasta tada gyventi, tačiau ir jo šeima buvo problemiškas „reiškinys“: neištikimybė, nesirūpinimas, atsiribojimas nuo savo šeimos, siaubingi santykiai su savo vaikais, žmona ir visa kita. Skaitydamas Kengoro knygą ir kitus šaltinius apie Markso gyvenimą gali susidaryti įspūdį, kad jis buvo įkalintas šeimos institucijoje ir, jeigu būtų galėjęs rinktis, būtų jos nekūręs.
Vėlesni, XX amžiaus ir ypač pokario naujieji marksistai, kuriuos šiandien tampa įprasta įvardyti nelietuvišku, bet taikliu „leftisto“ terminu, apskritai nebesivargino apsimetinėti, kad gerbia šeimos instituciją, priešingai, gyveno visiškoje paleistuvystėje, nuolat keisdavo partnerius, gyvendavo po keturis, po šešis ir tas jų gyvenimo būdas amžininkų įvardytas komunistų arba raudonosiomis šeimomis. Tie patys žmonės, kurie tikrai buvo išsilavinę autoriai, dėstytojai, profesoriai, politikai, turėjo tarsi ir respektabilų veidą visuomenėje, tačiau gynė tikrai radikaliai ir to meto (prieškario ir ankstyvo pokario) JAV visuomenės sunkiai priimamas komunistines idėjas, gyveno pagal principą, kurio patys mokė: prigimtinė šeima yra nereikalinga.
Pirmosios dalies pabaiga