Aktyviausiai (bent mano žiniomis) Vilniaus miesto plėtra ir viešojo intereso apsauga besirūpinantys visuomenininkai, kaip dr. Gintautas Tiškus, dr. Jekaterina Lavrinec, Eduardas Kriščiūnas, atkreipia dėmesį į neeilinį disonansą savivaldybės reakcijoje į neteisėtai (formaliai netgi galimai teisėtai) nupjautą Ceikinių g. šimtametį ąžuolą. M. Pakalnis kažkur net sakė, kad išgyveno jo nupjovimą kaip žmogaus netektį, nors pasirodo jo apsauga net nebuvo numatyta detaliajame plane.
Tuo pačiu metu, kai tikrai daug kas apgailėjo nupjautąjį ąžuolą, viešai skelbiama, kad ne taip ir toli, Konstitucijos prospekte faktiškai priešais savivaldybę (kas atsimena, tai prie planetariumo) bus statomas naujas biurų pastatas, tokios viena ant kitos sudėtos kaladėlės. Nesileidžiant į estetikos klausimus (truputį beviltiška), įdomus yra medžių klausimas. Būsimų statybų teritorijoje yra apie dešimt pakankamai senų, storų, didelių ir kitaip nei nukirstasis iš viešųjų erdvių puikiai matomų medžių – liepų, guobų, klevų. Na, ne ąžuolai, ne šventa, bet visgi. Viena liepa net 81 centimetro skersmens.
Tas pats Gintautas Tiškus štai rašo, kad Veprių g. 4 Hanner vystant projektą iškirsti 5 saugomi medžiai, tarp jų 70 cm skersmens ąžuolas ir 76 cm skersmens maumedis. Dar ir tarybos sprendimu saugotas medinis pastatas nugriautas.
Formuojasi keli klausimai:
– saugome Vilniuje brandžius, storus, užaugti ilgai trunkančius medžius ar nesaugome?
– jeigu saugome, kodėl taip nenuosekliai? Kodėl dėl vieno skandalas, o dėl dešimčių kitų, nuolat kertamų, nieko?
– jeigu saugome, ar negalima pradėti reikalauti iš vystytojų atsižvelgti į sklypuose esančių vertingiausių medžių vietas ir formuoti ne vientisus angarus, o padalintus tūrius?
– ar įmanoma visgi sukurti nuoseklią želdynų užtikrinimo politiką, kai ir detalieji planai (DP) būtų rengiami, ir želdynų naikinimas tankinant susiformavusius rajonus taškiniu užstatymu stabdomas, ir saugotini medžiai DP žymimi ne arbitraliai kaip kur patinka, o pagal fiksuotus kriterijus?
Vakaruose tikrai įmanoma pastatyti didelius projektus išsaugant sklypuose esančius medžius, yra nuostabių pavyzdžių, kai įmanoma ir Lietuvoje (ta patį Ceikinių g. 2 ąžuolą projektuota išsaugoti G. Gilytės projekte). Nuostabus pavyzdys visiems – Bokšto g. 6 Vilniuje. Taip, vystytojo pelną maksimizuoja didžiausias pastato tūris ir jų svajonė yra vientisi dideli pastatai. Kurie dažniausiai baisūs (vertinkite patys) ir kurių leidimų štampavimas tiesiogiai reiškia vystytojo intereso iškėlimą aukščiau gyventojų patogumo, estetikos ir kol kas tik lozunginės žaliosios politikos. Gal tų medžių saugoti išvis nereikia? Bet tada tegu kažkas išdrįsta taip ir pasakyti. Nes dabar visur rėkiam kaip saugom ir tuo pačiu metu nesaugom visai.
Lentelė su Konstitucijos pr. sklypo medžiais – Eduardo Kriščiūno.
P.S. kiek ironiška, aptariamas projektas nuotraukose yra tiesiog postmoderniojo kairiojo žalumo paradigmos perlas – brandžius didelius medžius išpjausime, bet vietoje jų pastatysime stiklinį pastatą su krūmeliais ant stogo. Kuom ne pakaitalas? Analogišku pagrindu „kovojama“ su globalia oro taršos problema čia vietoje taršos draudimais eksportuojant taršą į Trečiojo pasaulio šalis (kur su milžiniška tarša gaminami čia Europoje taip skatinami elektromobiliai), tačiau nesirūpinama vietos miškų išsaugojimu. Svarbu ne rezultatas, o užsidėti varnelę, kad „žalia“.