Jakilaitis gal ir pats nesusiprato, kad parašęs Nausėdos palyginimą su Paksu žingsniu per daug išsipliurpė apie tai, kas jau mažiausiai antra savaitė Prezidento atžvilgiu yra vis intensyviau daroma vienintelės teisingos partijos ir ją aptarnaujančios žiniasklaidos. Nuo pačių įtakingiausių iki išvis neįtakingų, susitaikyti negalintys Šimonytės ar tiesiog TSLKD ir LSDP amžinos dvivaldystės šalininkai ar šiaip vieši ir nevieši politiniai influenceriai, kuriems nepavyko prieiti iki Prezidento ausies ar kurie šiaip viską seniausiai pastatė ant priešingų politinių jėgų, imasi daryti tą patį, ką jie ar jų pirmtakai jau buvo padarę su Rolandu Paksu – kabinėtis absoliučiai prie visko, ruošti dirvą (viešąją erdvę) apkaltai ir laukti Prezidento klaidos. Paksas klaidų pridarė, buvo silpnas, falšyvas ir galiausiai niekam per daug nebuvo gaila jo likimo.
Dabar gi panašu, kad Jakilaitis ir co nesiruošia taikstytis su tokia pas jų didenybes įtakinguosius ant kilimėlio nesuderinta politine lyderyste. Ta proga leidžia sau prezidento asmenyje knibinėti tokius dalykus, kurių šiaip profesinė savigarba neleistų ir eilinio piliečio atžvilgiu. Vien šiomis dienomis spėjome prisiskaityti ir pasipiktinimų, kad Nausėda išvyko į Japonijos imperatoriaus ceremoniją (suprask: nereikėjo?), ir pasibaisėjimų, kaip galima pozuoti sėdint, kai žmona stovi (suprask: neetiketas?), ir absoliučiai neadekvačių palyginimų su Alytaus meru (suprask: reikia sėsti į sraigtasparnį ir skristi gesint gaisro?).
Priešingai negu visokių marginalų ir vatnikų patyčios iš Grybauskaitės išvaizdos ar kalbos manieros, šitos palaimintos aukščiausiu politinio mainstreamo lygiu. Prieš porą metų kiek kitokiom aplinkybėm teko rašyti tekstą, teigiantį, kad Lietuvoje visai nebeliko rimtų problemų, jeigu mūsų dėmesio centre tada atsidūrė nereikšmingos politikės mašina. Panašu, kad šiandien tas pats nesusipratimas kartojasi.
Ne kokie nors menki gebėjimai ar susireikšminimas trukdo E. Jakilaičiui pasidomėti, kad jo tariamo pasibaisėjimo susilaukusi nuotrauka remiasi Japonijoje gyvuojančia etiketo tradicija į krėslą sodinti svečią, o ne lydintį asmenį. Bet žurnalistas nesiekia informuoti. Žurnalistas Lietuvoje siekia formuoti nuomonę tiesos sąskaita.
Sakysite, kad čia per toli siekiančios išvados ar net kad pučiu iš musės dramblį? Pažiūrėsime, laikas parodys, kas teisus ir kaip toliau augs kabinėjimosi prie ‘netinkamo’ prezidento lygis ir atitinkamai kris tą darančių politikų ir žurnalistų buitiškumo ir asmeniškumo kartelė. Laukia daug svetimos gėdos.
