Pro Patria
Kalba, sakyta Algirdo Patacko mirties metinių minėjime Kauno įgulos Karininkų ramovėje 2016 metų balandžio 3 dieną. Skelbiama minint penktąsias A. Patacko mirties metines.
Mąstymas apie Algirdą Patacką galiausiai telpa į vieną sakinį. Jis buvo ne savo laiko žmogus. Žmogus iš praeities, geresnės, didingesnės, idealizuotos. Praeities, kokios tikriausiai niekada nebuvo, kurios pagražintas vaizdinys liko tik senųjų amžių raštuose. Algirdas buvo tarsi nužengęs iš antikinio epo ir XIX amžiaus istorinio romano puslapių.
Tai, be abejo, skambūs ir pretenzingi žodžiai. Dėl to jie ne mažiau teisingi. Algirdas buvo rezistentas, dėstytojas, karys, sportininkas ir dar daug kas. Visuose šiuose vaidmenyse jo nepažinojau. Kelis metus pažinojau jį tik kaip patriotą ir politiką. Visa, ką sakau apie Algirdą, atsiskleidė jo visuomeninėje ir politinėje veikloje. Kiekvienas gali pats sau įvertinti, ar ir kiek tai buvo tiesa apie Algirdą kaip vyrą, draugą ar mokytoją. Nepretenduodamas į išbaigtą Algirdo portretą, norėčiau atkreipti dėmesį bent į du jo išskirtinius bruožus.
Garbės žodžio žmogus.
Mūsų laikmečiui visiškai svetimas buvo, visų pirma, Algirdo garbės kodeksas. Būtent jis pastebimiausiai darė Algirdą ne šių laikų žmogumi. Algirdas turėjo garbės žodį, kuris iš tikrųjų kai ką reikšdavo, kurio nereikėjo tvirtinti parašais ir sutartimis. Garbės žodžio tokia prigimtis, jog jis veikia tiek, kiek juo tikima. Kiek garbingumo yra jį duodančiojo etikoje. Algirdo ž“odžiu buvo pagrįstai tikima. Tikėjo ir jis pats, ir aplinkiniai. Ne kartą teko matyti Algirdą politiniuose santykiuose tiesiog „duodant žodį“. Niekam, išskyrus jį, Seime to nebūtų užtekę. Seimo nariai ir visi su juo susidūrę žmonės tai atitinkamai vertino, kitaip į jį žiūrėjo. Kaip ne į savą, ne visai šio pasaulio, iš knygų nužengusį žmogų. Nors ir labai paprastą, kas rytą nulipantį nuo dviračio, tačiau moraliai aukštesnį. Retas turėjo įžūlumo ignoruoti jo pastabas, atsisakyti jį išklausyti.
Tas pats garbės kodeksas darė Algirdą pavyzdiniu žmogumi sovietmečiu. Kaip pats yra sakęs apie pogrindinę veiklą: „Tokia buvo dilema: ar tu žmogus, ar tu skuduras? Arba pasiduodi tam jovalui, arba… O juk pokariu vyrai gyvybes padėjo, į miškus ėjo – tai kuo aš rizikuoju? Kad disertacijos neparašysiu? Į užsienį neišleis? Jei aš eičiau „į dugną“, ar tada gerai jausčiausi? Buvo tokia sovietiška gerovė, buvo galima gauti „paskyrą“ žiguliukui, ir butą duodavo. Nekabink jų, tai net į bažnyčią gali nueiti. Bet kas tu toks tada?“. Taip klausė Algirdas ir visais atvejais rinkosi būti žmogumi, o ne skuduru.
Šis, pavadinkime, riteriškas garbės kodeksas kartu lėmė ir didžiulę Algirdo silpnybę. Spręsdamas pagal save, jis nuoširdžiai tikėjo žmonėmis ir negalėjo suprasti, kaip kito žodis gali būti nieko nevertas. Ne kartą teko Algirdą įkalbinėti kritiškiau vertinti jį supančius žmones, tačiau visada nesėkmingai. Algirdas norėjo tikėti pažadais, kito žodžiu, ir juo tikėdavo. Ne vienas politinis prisiplakėlis, perėjūnas ir oportunistas naudojosi šia silpnybe ir per ją pačiu Algirdu, kad gautų jo paramą, užtarimą ir palaikymą. Dažnai jis minėjo nuviliantį Seimo moralės lygį, nepagarbą priesaikai, sausą vadovavimąsi interesais. Kas mums, įpratusiems, atrodo tiesiog įprasta bloga praktika, Algirdą, regis, nuoširdžiai stebino. Esu tikras, kad nuo šios vaiko naivumo ydos jis niekada nepagijo – taip ir išėjo tikėdamas žmonėmis ir jų gera valia daug labiau nei turėtų toks patyręs politikos vilkas.
Tačiau, manau, Algirdas suprato šią savo silpnybę. Suprato, kad šia prasme gyvena ne laiku, nes jo garbės sampratos nesilaiko nei kolegos, nei priešininkai. Kaip netikėti kitais, kai visada lauki besąlygiško tikėjimo savimi? Tad Algirdas tikėjo ir nusivildavo. Ne kartą klausė: „ar dar beatsiras Lietuvoje naujų Žižmarų“, prisimindamas lenkų okupuoto Vilniaus lietuvį skautą Praną Žižmarą, už Tėvynės įžeidimą iškvietusį į dvikovą lenkų jaunuolį ir jį nugalėjęs. Žižmaro jam reikėjo ne tik dažnai įžeidinėjamos Lietuvos garbei ginti. Algirdas ilgėjosi riteriško garbės kodekso žmonių, kurių laikas – jei toks apskritai buvo – seniai praėjęs. Be autentiškos garbės sampratos žmonių jam buvo sunku gyventi mūsų visuomenėje.
Tautos ir tiesos sargyba
Lietuvai svarbiausias, nors mažiau išskiriantis, vis dėlto buvo kitas bruožas, kuris Algirdą vertė žmogumi ne iš šio laikmečio. Atmesdamas visas pažangos madas Algirdas Patackas griežtai laikėsi kaip tautinės valstybės ir objektyvios, prigimtimi grįstos, moralės šalininkas. Nėra abejonių, kad kol buvo gyvas, Algirdas buvo nuosekliausias ir drąsiausias tautiškumo, valstybinės kalbos, gyvybės ir prigimtinės šeimos sampratos gynėjas esamame Seime. Jei reikėjo tvirto viešo pasisakymo kuriuo iš šių klausimų – žinojai, kad Algirdas tą pasakys noriai, savarankiškai ir neišsisukinėdamas.
Pats Algirdas vykstantį neomarksistinės ideologijos įsigalėjimą, mažumų diktatūrą ir ES diegiamą kosmopolitizmą laikė didžiuoju mūsų dienų iššūkiu. Dėjo pastangas su tuo kovodamas, teikė aiškų prioritetą tautos ir moralės klausimams. Nesusitaikęs su naujo žmogaus kūrimo sistema sovietmečiu, Algirdas ir nepriklausomoje Lietuvoje netruko pažinti marksistines naujo žmogaus kūrimo pastangas. Jas atpažinęs – kiek galėjo joms priešinosi. Valstybių ištautinimo ir objektyvios moralės griovimo šalininkai tapo Patacko pirmos svarbos oponentais. Jau vien tai, kad Algirdas suprato Lietuvos ir kitų Europos šalių ištautinimo logiką ir mastą, buvo svarbus ir naudingas Lietuvai impulsas. Žmogus, gerbiamas visų, kas tik nebuvo patys galutinai praradę savigarbos, kalbėjo dalykus, kurių „pažangusis“ elitas buvo ryžtingai nusiteikęs neklausyti ir negerbti.
Algirdas kone pirmasis Lietuvoje prabilo apie šalių steigėjų iš rankų paleistą ir pirminę prasmę visiškai praradusią Europos integracijos kryptį, tautų išsklaidymo ir išpolitinimo, o ne vienijimo ir stiprinimo tendencijas. Atsaką į kosmopolistinę ES integracijos viziją jis matė Vidurio Europoje, todėl plačiai ir vaizdingai kalbėjo apie gynybinį Vidurio Rytų Europos bokštą bendroje Europos pilyje. Nedrąsiai galima spėlioti, jog po rinkimų Lenkijoje tokio bokšto statybos po truputį pradeda pildytis. Algirdo šūvis buvo taiklus ir kažkiek pranašiškas. Jis, neabejoju, apgailestautų dėl to, kad Lietuva šį Europos gelbėjimo nuo pražūties mėginimą kol kas stebi neutraliai ir tylomis. Europoje ir Lietuvoje, kur naująja politine mada tapo paneiginėti visa, kas jungia tautą, o tikslas – kurti kuo didesnę tapatybių įvairovę ir visuomenę be moralės normų, kurioje niekas negali įtikinamai pasakyti, kas yra gera, o kas bloga, Algirdas Patackas labai aiškiai jautėsi ne savo laikmečio žmogumi. Tačiau kartu jis aiškiai suprato savo pranašumą prieš šį laikmetį, ramiai vertino jo klaidas ir visomis jėgomis mėgino jas ištaisyti, atmerkti akis draugams ir oponentams.
Vertinant tai, koks buvo, galima sakyti, kad Algirdas gyveno per vėlai ir per trumpai. Per vėlai, nes daugeliu požiūriu neatitiko mūsų vis labiau prisitaikėliškos ir pilkėjančios visuomenės dvasios, išsiskyrė senoviniu garbės ir moralės kodeksu. Per trumpai, nes buvo ir lieka labai reikalingas Lietuvai jos iššūkių akivaizdoje. Tačiau išeinantis žmogus palieka pavyzdį, kurį galime pasikelti ir nešti mes, gyvieji. Tą ir reikia daryti.
šių dienų iššūkius reikia suprasti kaip kosmopolitinio šū.. gramdymą nuo smegenų…
prie ko čia mada? Kapitalistinėje rinkos ekonomikoje norit garbės kodekso? Norit garbės kodekso vartojimo ir pelno lenkynėse?
Lietuva sudare(sudaro?) 2 opoziciniu kategoriju zmones.Ju yra bet kuriame politiniu isitikinimu spektre.
1) Patacko tipo. Tokiems priskiriu jo politini oponenta Andriu Bulota, Ramanauska -Vanaga. Paradoksas , bet Burokevicius gali atsistot salia.
2) Voldemaro, Vitkausko, Smetonos tipo.
Kurie iseina, ir kurie pasilieka sprest jums.
ah1, durneli, tau turbut imponuoja Stalino vergu „garbes kodeksai”
Dzeikas, o tau turbūt imponuoja žema kultūra
noriu paklausti tik vieno,
koks tavo motyvas komentuoti Tiesos.lt,
kai tau nieks čia nepritaria,
kai absoliuti dauguma tavęs čia išvis neskaito,
o profesionalesnių komentatorių tavo liberastinio blūdo kritika yra žudanti?
Nebent tau tikrai stinga elementarios savivokos?
O gal tikrai esi kontorinis padugnė?
buvo būtent savo laiko žmogus, greitai ir krikščioniškai reagavęs į Lietuvos ir pasaulio įvykius. Rėmė čečėnų kovą su pavergėjais, smerkė NATO įsibrovimą į Afganistaną (už tai pašalintas iš darbo valstybės struktūrose), budėjo Garliavoje (laimei, prasilenkė su policijos šturmu, kitaip su jo charakteriu ne vienam būtų rėžęs į snukį ir patekęs už grotų). Neflirtavo su krikščionybe, bet buvo įsitikinęs krikščionis, nekentęs antisemitizmo. Jei visuomenę sudarytų tokie būtent šiam laikui reikalingi žmonės, ji nebūtų nuriedėjusi į demagoginį Susivienijimą pseudokrikščionybės pagrindu („PRIGIMTINĮ įstatymą” neva suformavo Europos civilizacija!), nes šiam laikui būtini Algirdai nepataikautų tamsių baudžiauninkų antisemitizmui, pasirenkančiam partinį šūkį iš kvailos mėgėjiškos knygelės, ir juo labiau nedalyvautų Putino agentūros sumąstytoje provokacijoje su nacių deglais. Algirdas PATACKAS tikrai ne Sinica, kuris, be abejo, šio… Skaityti daugiau »
neturėjo galių šis žmogus paįtakoti Jurgio su Andriuku ir tų, kurie stovėjo jo metu jiems už nugaros. Nestabdė LDDP karalienės savo partijoje. Negalėjo sustabdyti Internacių konspiracijos ir agresijos neskaitlingų tautų atžvilgiu. Negalėjo perteikti, Prezidento Francois Mitterrand’o žodžius, kad Europa kariauja, bet to nemato mokslo pirmūnai ir kiti zubrylos, jau nekalbant apie docentus ir politikos davatkas, nieko nenutuokiančias apie Realiąją Geopolitiką. Tik dabar to slapto karo yla pamažu pradeda lįsti iš Raudonosios oligarchijos dvaro pasamdytų VU ir VDU prapiesorių kontrolės – nori pabėgti į laisvę, išsivaduoti iš „Litvos svobodnos” ir tapti tauta be Stokholmo sindromo – Europos tautų sąjungoje, o ne Federacijoje, ne Babkių mašinkos rezerve. Negalėjo pasiekti ir rimtai paįtakoti saviškius, taip sakant, partijoje, kad šie pravestų rimtą desovietizaciją, derusifikaciją… Skaityti daugiau »
anonimui: ne kiekvienas geba spresti kam leisti komentuoti , kam ne. Tai didele atsakomybe.
Manau tik jus vertas jos. Tikiuosi tiesos.lt vedejai susisieks su jumis.
Ką Sinica „netyčia”nutyli kalbėdamas apie, pagal politologijos tautinį specialistą Sinicą, „nežemiškos tautinės moralės, patriotizmo ir visokių kitokių žemiškų ir nežemiškų esamų ir būsimų gerų dalykų” žmogų A.Patacką. Šio „kūdikiško taurumo” žmogaus visoks „gerumas” nepriklausomoje Lietuvoje plačiai Lietuvos mastu visiems pasireiškė dar tada, kai jis kitam „tautiniam geruoliui” signatarui ir visokiam kitokiam „tautiniam patriotui” R. Valtkai už”netinkamas kalbas” viešai rėžė į snukį, kad net jo akiniai subyrėjo. Į gyvenimo pabaigą Patackas taip „nežemiškai ir tautiškai sumoralėjo, sutaurėjo”, kad, nuėjęs į parduotuvę apsipirkti, „netyčia” įsikišo į kišenę kelias lemputes, kurias, apsimetęs puskvailiu ir ne Patacku, bandė iš parduotuvės išsinešti, suvaidino, kad pamiršo. Parduotuvės apsaugai beliko apie elektros lemputes „priminti”ne tik „dieviškos moralės” Patackui, bet per spaudą „apie šį nesusipratimą”paskelbti ir visiems Lietuvos… Skaityti daugiau »
Prašalieti, pats, kai galutinai pasensi, dar ne tokių šposų saviškiams prikrėsi. Šiaip, įdomu, kai čia yra ryškių kitų šalių interesų reiškėjų – atstovų, be jokios abejonės. Išsineši ne tik lemputę, bet ir visą spintą iš Maximos, ką ten kokią tai „Žuvį 33”.
,,Už bendrą mažiukų rinkiminį sarąšą…
Tik platindami reikalavimą vienytis spalio rinkimuose visiems nacionaldemokratams -ONS priešams – užkardysime valdžiažmogiams kelią į visišką pergalę rinkimuose…Tik eidami tokiu , labai sunkiu, Sąjūdžio nubrėžtu vienybės keliu Seime galime turėti frakciją, ginančią politinės tautos išlikimo ir demokratijos sukūrimo interesus…’‘
24 laikai, 5 minusai
Pažvelgus į komentarų santykį po šiuo laišku, esančių po V.Matulevičiaus tekstu, matyti,kad įžvalgių žmonių tarp komentuotojų daugiau nei vienos kurios nors nesisteminės partijos aistruolių…
A.
A.a. šviesios atminties A. Patackas buvo riteris, tarnavęs tautai,valstybingumui,Dievui ir teisingumui.Jo garbingumą, dorą ir nesavanaudiškumą ypač liudija tai, kad jis nesusigundė nei renta, nei sklypu ir nekaupė žemiškų turtų…Absoliuti dauguma signatarų,deja, bet lengvai naudos siekio apakinti,pakliuvo į ONS suregztą papirkinėjimo tinklą ir pasielgė antraip…Tokių dvasios ir doros vaižgantiškų deimančiųkų, kaip A.P., deja, bet Sąjūdyje buvo mažuma, o dabar-juo labiau…Tokie žmonės- tai lietuvių tautos aukso fondas…
Algirdas
Madonna chante Coronavirus 2020-04-4 9:40Prašalieti, pats, kai galutinai pasensi…
Kadangi esu eilinis žmogelis, tai esu „pasmerktas” kaip dauguma Lietuvos žmonių, kurie atidirbę ne vieną ir ne du dešimtmečius, nusenę, gaudami varganas pensijas, vis tik nedaužo snukių signatarams ir valdžios atstovams, nors yra nemaža atvejų kai jie to nusipelnė, neneša iš Maximos ne tik”Žuvies33″ spintų , bet ir kinietiškos batareikės neslepia kišenėje, kuri yra reikalinga turimam kraujo spaudimo aparatui. Taip kad gal nereikėtų normalaus žmogelio lyginti ar ir pačiam lygintis su Sinicos nupiešto „neeilinio tautinio moralumo, taurumo, sąžiningumo…”ir t.t minimu „tautiniu patriotiniu veikėju”…, nes prilygus ar pranokus šį veikėją „moralumo, taurumo,sąžiningumo”ir t.t.atžvilgiu, atrodysi tikrai ne kaip….
taip ir nesupratai Madonos „Žuvies 33” reikšmės, o bandai tyrinėti ir moralizuoti Patacką, ech!
del valatkes budulisko snukio nepergyvenk – jis to nusipelne su kaupu.
Prašalieti, 2020-04-4 14:06
Bičiuli, eiliniam žmogeliui „teisingai ir kaip reikia” suprasti „intelektualinius, tautiškai patriotinius, daug ką pasakančius” tavo išsireiškimus kaip:”.. bet ir visą spintą iš Maximos, ką ten kokią tai “Žuvį 33”; ar- Madonos “Žuvies 33” reikšmės yra ne kiekvienam duota ir yra praktiškai neįmanoma. Na o pamoralizuoti ar papolemizuoti apie Sinicos straipsnelyje aprašytą Patacko „nežemišką dorumą,sąžiningumą, nuoširdumą” ir t.t., nesupratus tavo „žuvį 33” iš Maximos, ir Madonos „Žuvies 33”,su tokiu „tautinės filosofinės minties intelektualu”kaip tu, galėtų nebent šiandieninis „neeilinis nepropagandinių, o tautinių politologijos ir kitų visuomeninių mokslų specialistas” kaip Sinica…
Reto padorumo žmogus iš didžiosios raidės.