Naujoji vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė, prisistatydama visuomenei, interviu pasakė, kad vaikas yra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė, ir prašo gyventojų išgirdus už sienos verkiant kaimynų vaiką nueiti paklausti kaimynų, ar viskas gerai, ir pasisiūlyti padėti. Viskas suformuluota labai gražiai ir širdingai, tikriausiai tokiais pasisakymais tikėtasi nuraminti visuomenę šia jautria tema, bet man jie kelia siaubą, kad šeimų persekiojimas tęsis toliau ir kad komunistinė „vaikas priklauso valstybei“ pasaulėžiūra leidžia šaknis.
Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė. Net kai tuo tenori pasakyti, kad turėtume neužsimerkti prieš smurtą, negali kalbėti kaip Leninas, Kollontai ir XIX amžiaus socialistinių komunų kūrėjai. Vaikas yra šeimos dalis ir tėvų atsakomybė juo rūpintis. Iki šiol žmonija sutarė, kad šeima tam idealiai tinka ir geriausiai tą daro. Visų kitų atsakomybė yra juokingai maža, palyginti su jų. Atitinkamai, ir visų kitų teisės aiškinti tėvams, kaip auklėti savo vaikus. Valstybės pareiga apsaugoti vaiką nuo realaus smurto ir užtikrinti jo laikmečio poreikius reikalaujantį išsilavinimą. Valstybė turi pasitikėti tėvais – kad šie myli savo vaikus, kad jais rūpinasi, kad nori jiems gero ir kad vaikų auginimas (nors reikalaujantis daug jėgų, kantrybės ir pasišventimo) nėra aukštasis mokslas, kuriam reikia specialistų mokymų ir sertifikatų.
Ir ne, kaimynai neturi pradėti vaikščioti ir skambinėti vienas kitam į duris ir taip kelti įtampą, kai tik pas ką nors verkia vaikas. Ypač turintys mažų vaikų, paklauskite savęs, kaip dažnai skambintumėte vieni kitiems į duris.
Visą interviu skaitykite ČIA.